Gyvenimas pro langą: Varpinės, kurių varpai liko neišgirsti

133 - oji istorija, sausio 15, penktadienis

...Na, ką? "Pasibučiavusi" su langu, už kurio kieme beveik "neišsivaikščioję" snieguoti automobiliai, tarškinu klaviatūrą. Spėju, kad tos klaviatūros lygiai Taip pat paklausios ir kituose mūsų daugiabučio "apartamentuose". Ekspertai prognozuoja, kad po pandemijos iš namų liks dirbti per 30 proc. planetos gyventojų.  

O vakar tebesidalinome įspūdžiais, kas ką iškraipė Sausio 13 - osios istorijoje. Nes patys buvome tų įvykių liudininkai. Bet su savais išgyvenimais ir jų vertinimais "iš savo varpinės", kurios dūžių tikrai niekas negirdėjo.

Negirdėjo ir mano dabartinio kaimyno varpo. Per daug jų "zvanyjo" visoje Lietuvoje. Ne šiemet, o pernai per tą patį sausio 13 - osios minėjimą, pamačiusi popierinę neužmirštuolę jo atlape, pasiteiravau, kur jis buvęs tą kruviną naktį? Tik burbtelėjo, nes žemaitis nuo Telšių: "Man sausio tryliktoji - šventas reikalas." Nelindau į dūšią. Ir tik šią sausio 13, kai minėjome istorijos 30 - metį sužinojau.  

Tas kaimynas, eilinį kartą, kai sąžiningai kiurksau karantine antrą kartą, atvilko maisto krepšį pc pripirkęs. Jis jau žino, ko ir kiek man reikia. Prisiminusi pernykštę neužmirštuolę jo atlape, kviečiu prisėsti: du "namų ūkiai", bendraujantys saugiu atstumu - lyg ir ne griežtų reikalavimų nepaisymas.  Skirtingai nei kitais kartais, kai ko nors atvilkusius jį ar jo žmoną pakviesdavau prisėsti išgerti kavos ar arbatos, neatsisakė, kaip paprastai: "Ai, galiu užnešti kokią "zarazą".

Šį sykį prisėdo. Ir pradėjo pasakoti, kaip jis, tuomet 20 m. studentas, gynė ir neapgynė Lietuvos televizijos pastato Konarskio gatvėje.  Pripažino, kad prie pastato buvusi tokia košė, kurioje pasimetė su klasiokais iš Telšių. Stovėjo, kaip stovi laisvė su visai jam nepažįstamais žmonėmis. Ant jo buvo užkritusi šrapnelių dėžutė, kuri nupurtyta sprogo. Kažkoks sovietų karys su automato durtuvu norėjo persmeigti moterį, kliudžiusią kilti laiptais. Kai susidūrė judviejų akys, "Ką darai?", lyg ir susimąstė, bet tuo pat metu gavo į dantis su šautuvo buože nuo kito. Nuskilo pusė danties, apkurto nuo tankų tuščių šovinių salvių.

Specnazas "Alfa", vorele apėjęs TV pastatą, jis nežino, pro kur jie į ten sulindo. Bet ne per paradines duris, kurias buvo apstoję gynėjai, jau buvo viduje ir daužė stiklinius langus. Kad įleistų lauke "besidarbavusius". Išskaidė minią - pastatas buvo užimtas.

Su kažkokiais nepažįstamais, nes buvo pasimetęs su klasiokais, pasileido bėgti link parlamento. Lukiškių aikštėje, nors ir tebebuvo apkurtęs, išgirdo žlegsinčias tanketes, kurios sukosi aplink parlamentą. Apsiverkė. Bet dūmė prie jo. Ir su tais nepažįstamais naktį stojo prie niekieno neužstotų durų nuo M. Mažvydo bibliotekos pusės. Nes jau buvo įgiję "patirtį" ten, Konarskio gatvėje. Nors šalia jo žuvo Alvydas Kanapinskas, tai neįbaugino. Tik jo pavardės ir vardo tą naktį jis dar nežinojo.

Tomis dienomis jis jau turėjo ruoštis egzaminams Kauno politechnikos institute. Bet prie parlamento laužų jis dar budėjo kelias naktis, nes norėjo sulaukti žuvusiųjų laidotuvių - atsisveikinti su tais, ant kurių pečių angelai sargai kaip jam netupėjo.

Nusipirkęs tulpių ir apdairiai pasilikęs kiek pinigėlių kelionei į Kauną, stojo į didžiausias eiles, vingiuojančias per tiltą į Sporto rūmus, kur žuvusieji buvo pašarvoti. Jam atrodė beviltiška iki tų karstų prieiti. Atsisveikino su per Sausio 13 - osios naktį įgytais draugais, kaip broliais, atidavė tas tulpes jiems. Ir dūmė į stotį. Rūpėjo ir egzaminai. Jau Kaune, paraleliai su egzaminais, rūpėjo ir Sitkūnai, iš kurių transliacijos buvo atnaujintos po TV bokšto okupacijos Vilniuje.  

Tokia mano kaimyno varpinė, kurios varpo niekas negirdėjo. Nes pas gydytojus nevaikščiojo, niekur nesiregistravo. Medaliais nėra apsikarstęs. Bet užtat - su neužmirštuole atlape. Jis jokių nuotraukų iš istorinių įvykių neturi, nors labai norėtų parodyti dviem išaugintiems sūnums. Kiekvienais metais jo krūtinėje skamba varpas. Jį girdi tik sūnūs ir žmona. Na, ir iš kažkur dar sausio 13 naktį su juo buvusių žmonių balsai ataidi.

Nors šiandien jau turėčiau priminti kitus varpus, skambančius Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos 98 - osioms metinėms. Gal dar lemta sulaukti 100 - ųjų? Tuomet ir "pazvanysiu".Nes skambinti yra kam.

Apie tą kaimyno varpinę nepapasakot negalėjau...

...Aušta šalta dienelė. Klaipėdoje - minus septyni. Bet jutiminė, turbūt, kaip Zarasuose - minus penkiolika. 

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia