Ketvirtoji istorija: tarp Gyvenimo ir Mirties
Nuo šimtamečių medžių "išvaduoto" (kas įkraus smegenų tiems "vaduotojams"?) kalnelio šlaito prieš mano langus leidžiasi porelė - ji ir jis. Susikibę už rankų, meiliai žvelgdami vienas į kitą. Ji - su jau stamboka pilvelio nešmene. Laukiasi. Duok Dieve, kad kūdikėlis pareitų ne per siaučiančią velniavą.
Nuo 25 metų, kai gyvenimas paspendžia klausimą, į kurį nerandu atsakymo, imu į rankas Akselio Miuntės "Knygą apie San Mikelę". Pamačiusi tą porelę, puoliau prie lentynos vėl ieškoti tos knygos. Nes prisiminiau, kad 72 m. jau ankantis gydytojas, priglaustas Švedijos karaliaus dvare, ją rašydamas minėjo ir epidemiją. Ne, koronės dar nebuvo. Romoje siautėjo cholera. O Akselis Miuntė gelbėjo susirgusius, laidojo giltinės pakirstus.
Karštligiškai vartau knygą - kur tie kovos su cholera aprašymai? Radau. Graudinausi skaitydama A. Miuntės aprašytus išgyvenimus.
O visa tai jis apibendrino taip: "Vos tik Gyvenimas, mojuodamas nauju ginklu, pergalingai žengia žingsnį pirmyn, jį vėl bematant nubloškia atgal triumfuojanti Mirtis. Bet taip tik atrodo.
Šią kovą iki mažiausių smulkmenų reguliuoja nekintamas pusiausvyros tarp Gyvenimo ir Mirties dėsnis.
Visur, kur kokia nors atsitiktinė priežastis - epidemija, žemės drebėjimas ar karas - sutrikdo šią pusiausvyrą, budrioji Gamta tučtuojau imasi lyginti svarstykles, kurti naujas būtybes vietoje žuvusiųjų.
Paklusdami nenugalimai jėgai - Gamtos dėsniui, vyrai ir moterys, geismo apakinti, puola vieni kitiems į glėbį, net nenujausdami, kad šalia jų stovi Mirtis, vienoje rankoje laikanti meilės gėrimą, o kitoje - amžinojo miego taurę. Mirtis - Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas."
Štai taip, be patoso A. Miuntė, parašęs "Knygą apie San Mikelę", paliko išgyvento atminimą. O matęs jis buvo daug - ir karus, ir marus, ir žemės drebėjimus. Vykstantiesiems į Kaprį būtinai parodomi A. Miuntės rūmai. Juos gydytojas lipdė visą gyvenimą.
Taigi, gyvenam tarp Gyvenimo ir Mirties...
Rašyti komentarą