Gyvenimas pro langą: su veltiniais į baseiną?

100 - oji istorija, gruodžio 13, sekmadienis

Kiek penkias dienas besidairiau pro langą, namų valdų mašinytės, atvežančios asus trumpam (kol prakiurusį gyvatuką pakeis nauju) katilinėje užsukti vandenį, taip ir nesulaukiau. Žadėjo per penkias dienas...pranešti, kada tai įvyks. Nepranešė. Tuo labiau - neatvažiavo. Na, gal rytoj?

Kibiras, pakištas po varvančiu gyvatuku vis sparčiau pilnėja... Žinokit, bijau tvano.

Ar atkreipėt dėmesį, kad šiandien toks apvalutis skaičius prie pavadinimo? Šimtoji istorija. Skaičiuoju nuo pirmojo karantino. Šimtas dienų atskirtyje nuo draugų, bendradarbių, mėgstamų kavinių, teatrų ir kino teatrų. Dar praėjusią žiemą buvau nusipirkusi bilietus į Vilniaus Mažąjį teatrą žiūrėti spektaklį "Čia nebus mirties". Pirkau simbolinei dienai - kovo 27. Teatro diena. Na, kaip ištikima teatro gerbėja.

Pauliaus Širvio biografijos motyvais režisieriaus Rimanto Tumino pastatymą buvau mačiusi prieš 30 metų. Paliko didelį įspūdį. Nuo šio spektaklio prasidėjo Mažojo teatro istorija. Ką naująja spektaklio versija man pasakys šis,statytas R. Tumino dukters? Baft - paskelbtas karantinas. Nepamačiau.

Draugės jubiliejaus proga į tą patį spektaklį pirkau spalio 15 d. Baft - antrasis karantinas. Tiksliau,- dar ne karantinas, bet pranešė be jokių aiškinimų - spektaklio nei aš, nei mano jubiliatė draugė jo nepamatys. Pagalvojau - koronė prisigretino prie aktorių... Po kelių dienų paskelbtas ir karantinas. Antrasis.

Taigi, šiandien šimtoji diena, kai atskirtyje. Bet keistas dalykas - per tą laiką suartėjau su veidaknygės draugais. Kai anksčiau su jais bendraudavau tik kažkokiais štricheliais, dabar dalinamės mintimis, jausmais ir pojūčiais. Žinoma, būtų geriau, žiūrint į akis kalbėtis. Bet, kai tokios galimybės nėra - esu paklusni, gal per daug paklusni Lietuvos pilietė - džiaugiuosi ir virtualia galimybe socialiniuose tinkluose.  

Viena iš tokių pokalbininkių fb yra Jurga Lago, gimusi Taline, augusi ir brendusi Klaipėdoje, o dabar Vilniaus - Madrido gyventoja. Ji savo pasvarstymuose rėžia iš peties, įvardindama reiškinius tikraisiais vardais. Kažkam tai labai nepatinka. O man patinka jos drąsa nevynioti į vatą.

Vienas iš paskutiniųjų jos postų prajuokino: "Jeigu sakysi, kad nekūl yra bažnyčioje su iškritusia krūtimi, atsiras kas vadins tai laisve. Aš tik nežinau, kodėl nelaisvė yra ateiti su krokodilo kostiumu į laidotuves? Juk irgi originalu? Su bikiniu į ligoninę? Su vailokais į baseiną, ar su ląstais į restoraną? Ar su playbojaus kiškelio autfitu į musulmonų mečetę? Why not, sakykite, why not? Freedom is freedom."

Labiausiai kikenau ties "su vailokais į baseiną". Mat prisiminiau kažkokį madų šou Nidos poilsio namuose su baseinu. Buvo velnioniškai žvarbu. Tad daugelis prie stalelių aplink baseiną žiūrovų užsisakinėjo ne alų ar vyną, bet kur kas stipresnius gėrimus.

Madų šou finalas - demonstruojami maudymosi kostiumėliai, sambos ar mambos ritmu modeliai sušoko į baseiną. Nežinau, ar jame vanduo buvo šiltas, nes šokio partneriui pasiūlius šokti į jį paskui "maudimkes" nesuviliojo - galvojau apie plisuotą sijoną.

Bet nemažai buvo tokių, kurie kaip stovi - frakuoti, smokinguoti, o moterys ir su striukėmis ant dekoltuotų suknelių - sušoko į baseino vandenį. Ir tas baseinas man priminė į puodą sumestus dar gyvus ir besiraitančius vėžius. O, tai buvo beveik prieš trisdešimt metų, kai pajustais laisvės vėjais ir skersvėjais buvo naudojamasi bet kokia proga. Na, ir su veltiniais - į baseiną.

...Va, tokia "puokštelė dovanų" 100 - osios karantininės istorijos proga. Taip ir norisi pridėti jau spėtą užtąsyti frazę - saugokite save ir kitus. 

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia