Gyvenimas pro langą: stirna, užklupta vilkšunio

2021-01-10 09:44

128 - oji istorija, sausio 10, sekmadienis

Dangumi plaukia švininiai debesys. Gali būti,- vėl snigs. Kiek džiaugsmo tas sniegas atnešė Lietuvos, Klaipėdos gyventojams irgi. Socialinių tinklų vaizdų įrašuose regėjau laimingus vaikus, jų tėvus, dūkstančius ir besisvaidančius sniego gniūžtėmis. Nuo kalvelių, ech, su rogutėmis. Dvejus metus praleisti džiaugsmai, nes sniego nebuvo. Jo nebuvo ir 1991 m. sausio 13 - osios naktį. Klaipėdoje lynojo.

O į karantininių kaip ir dienoraščių "darybą" "Gyvenimas pro langą" įsijungia ne tik aplinkinių namų gyventojai, kaimynai, bet ir kitų Klaipėdos kvartalų egzistencialistai. Štai aktorė Nijolė Sabulytė atsiuntė nuotrauką "Dovanos pro langą". Neaiškino, kas tų dovanų atnešė, bet su dėkingumu priėmė. Ji rogutėmis nuo kalvelių nešvilpauja. Kaip prisakyta - saugo save ir kitus. Maisto parūpina sūnus, o šioje nuotraukoje gal koks jos aktorinio talento gerbėjas?

O aną dieną kaimynas iš gretimo įėjimo paskambinęs pranešė: "Ar matėt, kaip vilkšunis stirną atsivijęs ją prie konteinerių norėjo sudoroti?" Kaimynas irgi dirba iš namų, keliais kompiuteriais apsistatęs. Įtariu, kad jo kompai prie lango. Mano vargšelis - trobos gilumoje. Ne viską pamatau. Dažnai ir pražiūriu. Juk ir zupės reikia išsivirti, atsiprašau, ir į "tuliką" nueiti ir su dušu "pasibučiuoti", ir klebančius dantis pasivalyti. Fu, kokia fiziologinė proza. Bet tai irgi gyvenimas.

O socialiai aktyvus kaimynas, metęs visus kompus, išpuolė gelbėti tos stirnos. Vilkšunio, atvariusio nuo Dangės, šeimininko ar šeimininkės nesimatė. Gal iš kokios "pilies" upės pakrantėje kiemo, pagautas instinkto, per tvorą liuoktelėjo? Kaimynui su mokyklos statybininkais stirną nuo vilkšunio pavyko "atkovoti". Bet jau spėtomis pagraužti kojomis. Žmonių ji neprisileido. Kai atvažiavo iškviesta tarnyba, stirna buvo nušliaužusi. Link Dangės...

Artėja Sausio 13 - osios 30 - osios metinės. Ir pati, o ir daugelis iš mano aplinkos, išgyvenę tuos įvykius kas Vilniuje, prie parlamento, kas prie televizijos bokšto, ar kas, kaip ir aš, Klaipėdoje, jau niurkdomės prisiminimuose. Nenustebau gavusi vienos ponios tokį asociatyvinį laiškelį: "Mes toli vieni nuo kitų su amerikiečiais, bet naujienos apie Kapitolijaus šturmą pribloškė. Deja, išsipildė mano nuojautos - tokią įvykių eigą prognozavau. Stebėdama juos, nejučia lyginau su mūsų bokšto gynimu prieš 30 metų - žinojom, kad esame teisūs. Nedaužėme langų, nespjaudėme į veidus sovietų kareiviams. Kai pamačiau lietuvišką vėliavą minioje, labai norėjau pamatyti ja mosavusiojo veidą. Gal kas žino, kas ją laikė? Lietuvoje irgi anksčiau vyko Trampo palaikymo maršai. Pažįstami kauniečiai dalyvavo. Nesmerkiu už pažiūras. Bandau suprasti. Bet smurtas? Mėginu išsigryninti skirtumus tarp Vilniaus ir Vašingtono."

Gavus tą laiškutį, bandau išsigryninti vilkšunio apgraužtos stirnos aliuziją. Nors tai tik aliuzija. Skaudi, labai skaudi aliuzija. Tiems, kas sausio įvykius patyrė savo "škūra" su visa jausmų gama. Vienas klaipėdietis, stovėjęs žmonių grandinėje aplink televizijos bokštą yra prisipažinęs: "Tuomet, kai atakavo sovietinės tanketės ir tankai su pabūklais, ant mūsų pradėjo byrėti bokšto suskilusių stiklų šukės, man niekas nebebuvo svarbu: nei namai Klaipėdoje, nei šeima, nei tėvai. Man buvo svarbu čia neįleisti svetimų šeimininkų." O kiek per visą Lietuvą buvo tokių, kuriems tą naktį niekas nebebuvo svarbu. Svarbiausia - būti ten, kurią buvimo formą pasirinko. Ne tik Vilniuje, Lapėse, bet ir kokiuose Pagėgiuose ar Klaipėdoje. Buvome tarsi toji stirna, užklupta vilkšunio...

...Kažin, ar šiemet laužai prie Savivaldybės bus sukrauti ir deginami? Kaip prieš 30 metų. Atgimimo aikštėje tebestovėjo Lenino skulptūra, o ją saugojo sovietiniai kariai ir tanketės...
P.S. Kol parašiau tekstą, švininių debesų neliko. Atrodo, bus saulėta diena.