Gyvenimas pro langą: Sniego diena

137 - oji istorija, sausio 19, antradienis

...Šįryt, per radiją išgirdusi, kad kažkur braidžioja garnys, jau antrą žiemą neišskridęs žiemoti, prisiminiau gandrą, tapusį beveik Ventės Rago įžymybe, kiaurus metus besibastantį šiose apylinkėse. Kai jį pamačiau, žinoma, ne šią žiemą, jis buvo toks visai ne sniego baltumo plunksnomis, kaip jo gentainiai Bitėnų gandrų kolonijoje. O būtent Bitėnuose susižavėjau šių paukščių gyvenimo būdu. Apie jį taip vaizdžiai pasakojo Bitėnų žmonės.

Jie stojo į aršią kovą, kai sužinojo - kirs medžius, kuriuose gandrai jau daugelį metų, pavasarį grįžę iš tolių toliausių, perėdavo jauniklius. Mat, čia buvo ketinama statyti apžvalgos bokštus, padėsiančius kovoje su cigarečių kontrabanda per Nemuną nuo Karaliaučiaus srities pusės. Kažin kuo būtų pasibaigusi toji kova, jei į ją nebūtų įsijungę žurnalistai nuo Klaipėdos iki Šilutės.

Bitėnų muziejuje kaip brangenybė saugomas "Balticum" TV žurnalistų nufilmuotas reportažas ape šiuos gandrus, kurių tuo metu buvo 19 šeimų. O kiek jauniklių jie kasmet išperi? Reiks pasidomėti, kaip toji kolonija gyvena dabar? Juk neužilgo jau ir pavasaris. Kai Ventės Rago ornitologai gal dar vasario mėnesį jau pradeda gauti signalus iš tų, kuriems pritaisyti miniatiūriniai siųstuvėliai - jie pajudėjo link namų net iš Pietų Afrikos, kai turės įveikti 10 tūkst. kilometrų.

Niekada nesu mačiusi išskrendančių ar parskrendančių gandrų. Tad bitėniškių teiravausi, kaip tai atrodo? Pasak jų, iš lizdų, kurie, žinoma, jau ištuštėję, gandrai kyla poromis. Ratais vis aukštyn ir aukštyn, tarsi fotografuotų savo buveinę, kol išnyksta dangaus žydrynėje. "Kai jie išskrenda, atrodo, kad ir mūsų gyvenimai tokie skurdūs tampa",- tvirtino keliose trobose aplink gandrų koloniją gyvenantys. Jie ten visokių "cirkų" prisižiūri.

Kartą - net gyvenimo dramą stebėjo. Pirmiausiai pavasarį parskrendąs patinas - remontuoti lizdą. Paskui - ir gandrienė. Tai štai - vieną pavasarį viskas vyko, kaip visuomet. Pora jau susilaukė ir jauniklių. O gretimam lizde ant vienos kojos stypsojo gandrienė, matyt, ilgoje kelionėje praradusi savąjį gandrų šeimos maitintoją. Tai tas gandras iš gretimo lizdo pradėjo lankyti našlę. Galų gale "persikraustė" pas ją, palikęs savo pačią su perimais jaunikliais. Negana to, iš to lizdo pradėjo tempti ir "baldus" - šapus našlės lizdui sutvirtinti. Daugpatystė. Visai kaip pas žmones.

Gandro diena (arba Gandrinės, Blovieščiai) – lietuvių šventė, švenčiama kovo 25 dieną, skirta paminėti baltųjų gandrų sugrįžtuves. Sakydavo, kad gandras grįždamas ant uodegos parneša kielę, kuri išspardo paskutinius žiemos ledus. Kažin, ar šiemet viskas vyks, kaip anksčiau? Tikrai, reiks pasidomėti. "Gandrai, gandrai, suk tekinį, atnešk vaiką šiųmetinį". Kažin kiek šiemet, pavasarį, pradės krykštauti naujagimių? Klasės draugė gimusi kovo 25 - ąją. Ar ji žino, kad per Blovieščius?

Apie gandrus prabilau neatsitiktinai, nes žmonės pradėjo skųstis, kad į jų lesyklėles nebeatskrenda paukštuliai. O prieš mano langus nebepikiruoja tokie mažučiukai, kurių ir vardo nežinau. Kažin kur pradingo varnėnų (ornitologai teigia, kad jų nemažai liko žiemoti Lietuvoje)  pora iki sniegų dar kažko rasdavusi palesioti žalioje žolėje? Kiek mįslių "ornitologei", pandeminį periodą spoksančiai pro langą...

...Girdžiu kastuvo gremžiamą purų sniegą. Tikriausiai kiemsargis. O gal kas iš mūsų daugiabučio paėmė šiūpelį pasportuoti? Palangos meras, atsikapstęs takus aplink savo namą, teigė patyręs didelį malonumą. Ir kvietė daugiabučių gyventojus palikti televizorius ir išeiti pakasti sniegų.

Gal ir ryžčiausi, ale nei fanerinio, nei plastmasės kastuvo neturiu. Su kambariniu plastmasiniu ne ką tenuveikčiau.

Termometras balkone 9 val. rodo minus dvylika. Mokyklos statybose - jokio judėjimo. Tikriausiai jau spėjo įšalti žemė. Diena lyg ir turėtų būti saulėta. Šiandien - Sniego diena. Visokių man negirdėtų švenčių - nešvenčių priviso...

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia