Gyvenimas pro langą: ried ratai, ried ratukai...

80 istorija, lapkričio 23, pirmadienis

Matyt, smegenys pajuto cukraus badą. Jau kelinta diena reikalauja ko nors saldaus.

Kaip ir sekmadienį, bandau išsikepti obuolių, pribarsčiusi cukraus. Pagal mane turėtų išeiti obuoliai su karamele. Kaip ir vakar gavosi sriuba,- labai sultingi obuoliai.

Kai prieš kelerius metus nuostabus gydytojas, kokių šiais laikais taip retai pasitaiko,  nustatinėjo visokias ten diagnozes, labai nuoširdžiai patarė kuo mažiau vartoti cukraus. "Daktare, mano pagrindinis darbo įrankis - smegenys, o jiems reikalinga gliukozė", - atrėmiau. "Na, taip, yra racijos." Tas pat nuostabus gydytojas patarė mesti rūkyti. "Daktare, organizmas per 50 metų taip yra pripratęs prie tų visokių kancarogenų, kad jam bus kur kas didesnis stresas, jeigu mesiu rūkyti, nei rūkysiu toliau",- bandau derėtis. Beveik pavyko: "Na, taip. Bet bent pamažinkit", - taip švelniai mygo pasižadėti. Nesakiau nei taip, nei ne. Tik ligoninėje labai jau nepatogus tas rūkymas. Savaime "susitraukė". Kol buvau ligoninėje.

Ai, pats laikas pasidairyti pro langą. Nei lyja, nei sninga, nei šlapdriba krinta. Molio kalne kol kas jokių judesių. Per tamsu. Pačios trumpiausios dienos, pačios ilgiausios naktys.

Užtat... Užtat jau už mėnesio, kaip teigia etnologas Libertas Klimka, dienos pradės gaidžio žingsneliu ilgėti. Oi, greičiau, greičiau. O tada ir vėl atjos pavasaris. Gamtai neegzistuoja jokie draudimai, karantinai. Ji gyvena pagal savo dėsnius ir savo ritmu. Kažin kokia bus žiema? Visi dejuoja išsiilgę sniego. Aš - nė kiek. Man žiema graži, nuostabi tik pro langą. Kai nereikia "drožti" nuo sniegų automobilio, kai jo nereikia stumti į apledėjusį kalnelį. Arba vaduoti iš sniegų.

Vieną sniegingą žiemą, kai bandžiau plastmasiniu "šiūpeliuku" atkasti sniego kalnelį, kurį kiemą nuo sniegų valydamas sustūmė ekskavatoriukas, kaimynui, stebėjusiam, turbūt, komišką vaizdą, pagailo manęs. Išlėkė dviese su broliu ir be jokių "šiūpeliukų" tiesiog iškėlė tą nedidelį mašiniuką. Neverkiau iš džiaugsmo. Bet buvau netoli to.

Taigi, man žiema graži tik pro langą...

Ne, dar ne balta balta, kur dairais. Nepaisant savaitgalį siautėjusių vėtrų, jauni berželiai dar su aukso spalvos lapija. Žalių jau nebėr.

Savaitė iki Advento... Gal jis šiemet iš tiesų bent kiek bus panašesnis į susikaupimo metą? Juk dar pernai, užpernai būtent per Adventą prasidėdavo kalėdinės vakaruškos, naujoviškai korporatyvais vadinamos. Būdavo dalinami šratinukai, kalendoriai ir kitokios gėrybės.

Ai, einu užsikaisti kavos... Kažkaip šįryt viskas atbulai klostosi. Ried ratai, ried ratukai, ried mažieji tekinukai. Kol rašiau šias eilutes, pradėjo lyti. Kaimynai į automobilius sodina vaikus. Vadinasi, darželiai dar neužsikalė durų.  
Gražios dienos, kokia ji beišauštų.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia