Gyvenimas pro langą: reikia pozityvo - prašom...

103 - oji istorija, gruodžio 16, trečiadienis

Visiems dabar reikia pozityvo. Man irgi. Ieškau. Randu. Muzikinis teatras Klaipėdai dovanoja šviesą. Iliuminuoti visi rekonstruojamo teatro pastato langai.

Kretingos dvaro rūmuose - balta pasaka. Tikrai gražu. Ir vienu, ir kitu atveju, kad gražu matau, žinoma, tik nuotraukose.

Vyriausybė leido prekiauti kalėdinėmis eglutėmis. Ir už tai ačiū. Juk pozityvas. Leido.

Džiaugiuosi už tuos, kurie tuos grožius pamatys, eglučių nusipirks ir parsineš namo šventę.

O aš tų grožių nepamatysiu, nes esu pririšta, prikalta, na, beveik nukryžiuota prie varvančio gyvatuko. Nes ir pasivaikščioti bijau išeiti, - o jeigu prakiurs galutinai ir prasidės tvanas?

Lygiai savaitė, kai nupirktas naujas gyvatukas riogso dušinėje. Tereikia tik kad atvažiuotų asai iš tarnybos užsukti vandenį. "Mes jums paskambinsim, mes jums paskambinsim",- žada namų valdų operatorės. Čia irgi pozityvas - ne automatai žada. Jau spėjau ir susipažinti - Brigita su Gabriele. Dievagojasi - manęs nepamiršo. Manęs - mati tiuliuliu. Man svarbu gyvatuko pakeitimo reikalai. O jie - nė krust. Gal šiandien? Pagaliau į tooookį "didelį reikalą" įsikišo Virginija. Tvirtai pažadėjo - šiandien užsuks tą vandenį. Tikiu, nes kas man lieka? Tik galvoju, - ką ten veikia Brigita su Gabriele?

Aną dieną buvo kilusi mintis iš nevilties prisigerti. Turiu užspaudus butelaitį Kalėdoms... Bet žinau - pozityvo neprisikliukinsiu. Tai ir nebandžiau pozityvintis...

O pro langą jau matau kažką nauja - iš betono luitų dėliojimo jau ryškėja būsimos mokyklos kontūrai. Kol kas bent jie atrodo tarsi krematoriumas... Nu, čia ne prie tų pozityvų. Bet projektas, kurį žiūrėjau, buvo lyg ir nieko.

Oi, nepaminėjau paties didžiausio pozityvo - stintos kimba.  Žvejai kaifuoja netgi prie Dangės žočių. Neduok sviete, jei į Juodkrantę, Preilą suvažiavę ponuliai slėptis nuo viruso, su keturračiais, jo, jo prisivežė ir jų, žvejoti veršis mariose dar nesutvirtėjusiu ledu.

...Prisimenu vieną Kūčių vakarą dar senamiestyje. Nors pagal visas taisykles buvau pritaisiusi 12 patiekalų, bičiulis atvarė su trim kilogramais šviežių stintų. Na, ką? Išdarinėju, kepu. Žinoma, skanu buvo. Bet Kūčios gal dar metus tęsėsi - kepamų stintų kvapai susigėrė į sofą, portjeras, kilimus ir t.t. O tie kvapai audiniuose nė iš tolo nebepriminė šviežių agurkų aromato... Fe. Taip lengvai, atidarius langus nei žiemą, nei pavasarį anei vasarą neišgainiojau. Sofos neišskalbsi, sunkios portjeros į skalbyklę netelpa. Nuo tada, panorėjus stintų, verčiau į kokią užeigą veržiuosi. Vėl toji buitis...

...Iki Kūčių tiek ir beliko. Mokykloje, rašydami klasės draugams palinkėjimus, ant į trikampiuką sulankstyto laiškelio užrašydavome: "Be Kūčių nekišk nagučių." Niekada neiškentėdavau...

Kažin, ar iki Kalėdų iškentėsiu neatrišusi bankucheno. Žinau, žinau, šakočiu jį turėčiau vadinti - to kalbininkai reikalauja. Bet kažkodėl bankuchenas man labiau prie gomurio limpa. Tą bankucheną vakar bendradarbė atvežė. "Vakarų ekspreso" kalėdinė dovana. O prie jo priedas - Sauliaus Jokužio leidyklos išleistas 2021 m. kalendorius. Su drugeliais. Jau daugelį metų Saulius, kartais ir Kalėdų seneliu persirengęs, kalėdiniu periodu į redakciją su tų kalendorių maišeliu į redakciją užsukdavo ir visus mus apdalindavo.

Šiemet, taip pakrikus mūsų gyvenimams, Kalėdų senelio vizito nesitikėjau. Na, ir kas kad kalendorių gavau iš jį pavadavusios bendradarbės Ingos. Jau ir pasikabinau. Kol kas kalendoriaus drugelius maskuoja kalėdinių burbulų tarsi vynuogių kekė. Mano kamara vis labiau kalėdiška.  Juk irgi pozityvas, nepaisant visko.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia