Gyvenimas pro langą: Raktažolių žydėjimo laukiant

190 - oji istorija, kovo 16, antradienis

Negaliu patikėti - pažvelgus pro langą matau man nepažįstamą jaunikaitį su primulių vazonėliu ir kažkokiu raštu rankose. Jis dairėsi į mūsų namo duris ir langus.

Kadangi vakar aprašiau, kaip mokykloje žliumbiau dėl per kovo 8 nušalusių labai panašių primulių, kurias norėjau padovanoti mylimai mokytojai, kažkodėl pamaniau - kažkas nori "kompensuoti" tą praradimą prieš 100 metų. Gal koks klasės draugas ar draugė, prisiminę tą istoriją? O gal jos ir nepastebėję, bet perskaitę vakar gailėjosi tų išlietų mano ašarų prieš šimtą metų?

Juk dabar taip paprasta ką nors nustebinti, gėlių salone užsakant puokštę ar, kaip šiuo atveju - primulių vazonėlį, ir - štai - jis per kurjerį atkeliauja pas kažką...

Nea. Telefonspynė mano kamaroje nežviegia. Primulės kažkam kitam ar kitai. Tiesiog sutapimas su tom vakarykštėm ir šiandienykštėm primulėm.

Kad jūs žinotumėt, kiek ant svieto yra tų primulių rūšių - 550 šių gėlių veislių. O jeigu prie šios šeimos pridėti selekcininkų naujai išvestas veisles ir hibridus, drastiškai keičiančius pradinę formą, - įvairovė tampa jau kaip ir nepamatuojama, nesuskaičiuojama.

Labiausiai nustebau, kad primulėms priskiriama ir raktažolė, kurią pažįstu nuo mažens. Nes Dangės pievose kadaise prieš 100 m. šviesaus atminimo mama labai apsidžiaugė jų radusi. Priskynusi puokštelę man paaiškino - švento Petro raktai. Taip tas raktažoles visą gyvenimą ir vadinau. O štai dabar sužinojau - irgi primulė. Užtat labai patiko legenda apie tuos švento Petro raktus. Ją kadaise gal ir žinojau, bet buvau užmiršusi: Dangaus vartų sargui šv. Petrui užmigus, iš jo rankų iškrito raktai. Nukritę ant žemės jie pražydo nuostabaus grožio gėlėmis, kurios buvo panašios į nukritusių raktų ryšulėlį, todėl ir buvusios raktažolėmis "pakrikštytos".

Tuomet mama, supažindinusi su švento Petro raktais sakė, kad ji tas geltonas gėlytes labai mėgstanti. Ji mėgo ir neužmirštuoles. Bet neužmirštuolių gegužės 7 nerasi. O mama, krikštyta Stanislava, švęsdavo, tiksliau, kaimynai priversdavo švęsti, netgi orkestrą kartais pasamdydavo.

Kaimynas, matyt buvęs kokiose laidotuvėse, kuriose orkestras pūtė "Kalnus", paryčiais atsivarė orkestrantus po mūsų miegamojo langais. Po "Kalnų", žinoma, jie labai smagiai pūtė "Ilgiausių metų".

Pokariu švęsti gimtadienius nebuvo mados. O kada Kazimierinės, Juozinės, Stasinės, Antaninės ar Petrinės - į kalendorius žiūrėti nereikėjo - puikiai žinojo.

...Biškį nuklydau nuo tų švento Petro raktų. Taigi, - kaip pasveikinti mamą Stanislavinių proga? Jei paprašysiu rublio, žinoma, paklaus, kam prireikė? Negi sakysiu, kad ją pasveikinti su vardadieniu. Jeigu pameluosiu, tai, kai įteiksiu kokią tulpę ar narcizą, tai gal dar ir vietoje "ačiū" būsiu pabarta už melus. Tai sukausi, kaip išmaniau - į pievas prie Dangės droždavau Petro raktų ieškoti. Jei dar nebūdavo sužydėjusios tos primulės - raktažolės, esu ir geltonų kiaulpienių priskynusi ant Jono kalnelio. Kokia buvo mamos reakcija, kažkaip nepamenu. Gal nebarė, kad nepamenu. Kad būtų dėkojusi - irgi ne.
 
Šiaip jau kiaulpienės pievose būdavo šinkavojamos kiaulėms šerti. Kai kurie į Klapėdą suvažiavusieji gyventi ant parketų, ant jų ir kiaules, ožkas įsigudrindavo užlaikyti. Tai įsivaizduokit, ko verta buvo kiaulių, šertų ne tik jovalu, bet ir kiaulpienėmis, mėsa...

...Saulutė už lango. Jau ir smagu. Tegul šviečia mums visą dieną.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia