48-oji istorija: rabarbarų kompotas
Šeštadienis, gegužės 16 d.
Šeštadienis yra šeštadienis - kiemelyje nė gyvos dvasios. Skirtingai nei kadaise gyvenau senamiestyje. Anksčiausiai kas nors jau kokią septintą ryto ant specialaus stovo pasikabinęs tvatindavo kilimą.
Ir žinokit, tas tvatijimas man labiau patikdavo negu siurbliavimas. Man vis dar atrodo, kad daužymas buvo efektingesnis. Ypač žiemą, kai kilimą ant siego "išeigine" puse pakloji. Ir be jokio sąžinės graužimo tvatyji.
O paskui kilimą susivynioji, palikdamas sniege purviną kvadratą, ir kvepiantį sniegu parbildini namo.
Sakysit - viduramžiai? Gal ir taip. Bet kvepiantis sniegu kur kas geriau nei smirdantis chemija iš valyklos.
Ai, tiek to.
Pro langą - nieko įkvepiančio. Einu virt rabarbarų kompoto. Prisipažinsiu - pirmą kartą gyvenime viriau rabarbarų kompotą. Nuo vaikystės nekenčiau rabarbarų. Kaip ir pomidorų. Kodėl? O iš kur aš žinau. Nekenčiau ir taškas.
O prieš kelias dienas kaimynas, grįždamas iš sodo, apdovanojo salotomis, ridikėliais. Ir keliais rabarbarų stiebais. Negi kaimyną nuliūdinsiu, pranešdama, kad rabarbarų nekenčiu...
Ir negi juos supūdysiu? "Pasigūglinu" dėl visa ko. Svarbiausia buvo sužinoti, ar ilgai, ar trumpai juos virti. 20 - 30 min.
Cinamono lazdelės neturiu, cukrus pasibaigė. Įberiu kelis gvazdikėlius, po 25 min. įkratau malto cinamono. Kompotas kaip ir išvirtas.
Keli šaukšteliai aviečių uogienės, šaukštelis medaus. Vietoje cukraus. Geriu ir jaučiu palaimą, žiūrėdama į žydinčią, vis dar žydinčią, šalnų nepakąstą ievą.
Iki pilnos laimės tetrūksta ką nors paskaityti. Čiumpu gerokai pačiurintą, tarsi biblija tapusią Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę". Ką šį kartą netyčia atsiversiu?
"Šeštą valandą ryto Leo pakrebždeno mano duris, o lygiai septintą mudu su grafu jojome nuostabia senų liepų alėja ir veikiai atsidūrėme tikrame miške."
Nuostabi senų liepų alėja. Lietuvoje jau baigia išnaikinti tas alėjas. Ne tik liepų. Iškirst, trinkelizuot, o dar baisiau - užbetonuot.
Nenoriu nuo pat ryto "užsivesti". Tik eilinį kartą - žmonės, žmonės, ką jūs darot?
...Reikės nubildėt į Tauralaukį pasižvalgyti, kas liko iš alėjos, kuria pagal legendas, o gal ir iš tiesų "spacieruodavo" karalienė Luizė, kai Klaipėda metams buvo tapusi Prūsijos sostinė...
Broliai pranciškonai, sukūrę "Vilties miestą", kažkokiuose "talmuduose" aptikę, kad karalienės Luizės žygiai, prasidėję ta alėja iš Tauralaukio rūmų, per miškus vesdavę prie jūros. Būtent pro ten, kur dabar esąs jų susodintas ir prižiūrimas vienas rožynų, pavadintas Luize jos garbei.
...Kažin, ar karalienė Luizė gėrė rabarbarų kompotą?
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Rašyti komentarą