Gyvenimas pro langą: Prie ko čia Henris Fordas?

127 - oji istorija, sausio 9, šeštadienis

Na va, na va, sulaukėme ir Klaipėdoje:

"Apšerkšniję mūsų žiemos –

Balta, balta – kur dairais –

Ilgas pasakas mažiemus

Seka pirkioj vakarais."

 Pažvelgus pro langą - vien balta paklotė. Nei raganos pėdų matau, anei žąsino moliūgo, kurs išskrido į dausas. Tik prisiminiau elementorių "Saulutė" geltonais viršeliais. Skaityti pramokę skiemeniuodavome šį Salomėjos Neries eilėraštį "Senelės pasaka".

Tas buvo vos ne prieš šimtą metų...Kai žmonės pro langus nematydavo automobilių. Geriausiu atveju - vežimą, prikrautą šiaudų.

Kaimynų apsnigti automobiliai bent kol kas vietoje. Kažin kas ką veikia? Perdaug nespėliosiu. Iš savo aplinkos žmonių žinau, kad šeimos, tarkim, su trim vaikais yra įnikę filmus žiūrėti. Senelės pasakas "namų ūkiuose" dabar atstoja "namų kinas".

Kuo galėtų dominti kino komedijų kūrėjas aktorius, prodiuseris viename asmenyje Čarlis Čaplinas, XX a. pasaulinė legenda? Dabartinei jaunuomenės kartai kažkoks Čaplinas - "naftalinas". Man tas "naftalinas" labai skaniai kvepia dar ir dėl to, kad Č. Čaplinas buvo ir kompozitorius, kūręs muziką ne tik savo filmams.

1965 m. JAV buvo pastatytas filmas pagal B. Pasternako romaną, spausdintą Vakaruose "Daktaras Živago". O gal kokiais 1967 m. Klaipėdoje vienuose namuose jau klausiausi plokštelės, kurioje Čikagos lietuvių išeivių vyrų ansamblis "giedojo" Č. Čaplino filmui sukurtą melodiją... lietuviškai: "Kur nors miela, dainas dainuosime, kur nors, miela, žibuoklės vėl žydės".

Oi, tai būtų ilga "pasaka" apie emigrantų dalią. O Č. Čaplinas yra palikęs ir daug išminties krislų. Vienas jų šiomis dienomis ypač patraukė dėmesį. "Veidrodis yra geriausias mano bičiulis: kai verkiu, jis niekad nerodo - juokiuosi." "Prisimatavau" - akurat.

Ir rašytoją Trumeną Kapotę, kuris gyveno vienišiaus gyvenimą "prisimatavau". Jo didžiausias pomėgis buvo žiūrėti gražuolių nuotraukas ir atspėti, kiek kartų jos buvo ištekėjusios. Sako, kad įspėdavo tiksliai...Ne, ne, aš iš nuotraukų tikrai neatspėčiau, kiek kartų buvo ištekėjusi gražuolė ar kiek kartų buvo vedęs pasaulyje garsus pleybojus. Manau, tas pomėgis buvo rašytojo, parašiusio knygą "Pusryčiai pas Tifanį", proto mankšta kaip kokiam Šerlokui Holmsui.

Henrio Fordo "neprisimatavau", nes milijardų nesu uždirbusi. Džiaugiuosi, kad turiu duonos kasdieninės. Na, kartais su sviestu. O tie, kurie milijardus uždirbo, o gal tiesiog nugvelbė, Henrį Fordą galėtų bent pabandyti "prisimatuoti".

Kartą, jau būdamas milijardierius, Henris Fordas su reikalais atvyko į Angliją. Oro uosto informacijoje jis pasidomėjo, kur rasti patį pigiausią viešbutį mieste. Tarnautojas pažvelgė į jį - veidas buvo pažįstamas. Viso pasaulio laikraščiai dažnai rašė apie Fordą. Ir štai jis stovi čia, su paltu, kuris atrodė senesnis už jį patį, ir teiraujasi pigiausio viešbučio. Tarnautojas išdrįso paklausti: "Jeigu neklystu, jūs misteris Henris Fordas?" "Taip", - patvirtino jis.

Tarnautojas, sukaupęs visą drąsą, išdrįso dar pasiteirauti: "Aš seku naujienas ir žinau, kad jūsų sūnus, atvykdamas bet kur, visada apsistoja geriausiuose viešbučiuose ir visada būna puikiai apsirengęs. O jūs teiraujatės paties pigiausio viešbučio ir vilkite paltą, kuris, panašu, ne jaunesnis už jus. Nejaugi jūs taupote pinigus?"

Susierzinęs Henris Fordas atsakė: "Man nėra reikalo apsistoti brangiausiame viešbutyje. Kur beapsistočiau, aš - Henris Fordas. Pačiame pigiausiame viešbutyje aš vis tiek Henris Fordas. Mano sūnus dar jaunas ir nepatyręs, jis bijo, ką pagalvos žmonės, jei jis apsigyvens pigiame viešbutyje. O šis paltas - taip, jį dėvėjo dar mano tėvas, bet tai neturi jokios reikšmės. Kam man nauji skudurai?! Aš Henris Fordas, kuo vilkėčiau ar avėčiau visada ir visur aš - Henris Fordas. O visa kita nesvarbu." Gal šita legenda sukurta milijardieriaus įvaizdžio kūrėjų, o gal iš tikrųjų tiesa. Labai būtų įdomu, jei tą legendą ar tiesą "prisimatuotų" Lietuvos milijardieriai, kuriuos pažįstame šiek tiek tik mes. Ir milijardų kilmę kartais apgraibomis nutuokiame...

...Kažkokį triukšmelį pro pravirą langą girdžiu. Ne, kol kas baltame kiemo sniege pėdų dar nematau. Ir automobiliai su sniego kepurėmis. Nors šeštadienis, šiukšlinė atvarė, kaip biurokratiškai sakoma, komunalinių atliekų iš konteinerių iškrauti.

Gražios dienos. Einu avižinių dribsnių ir kavos srėbti.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia