Gyvenimas pro langą: prasideda gimtadieniniai "atlaidai"

71-oji istorija. Lapkričio 14, šeštadienis

...Šeštadienis. Šiaip jau turėtų būti poilsio diena, ar ne?

Kur tau: šeštą ryto ausys stačios, akys plačios. Kūnas lyg ir reikalautų horizontalios padėties, o biologinis laikrodis, nepaisydmas visiškos pilkaskylės už lango, tiksi kaip ir kasdien - kelkis, kelkis.

Prie lango kol kas nepuolu, nes žinau - nei statybininkų, nei kaimynų nepamatysiu. Per keliolika metų, gyvendama šitame name, jau esu įsitikinusi - miegaliai. Na, kaip poilsio dieną ir priklauso.

Girdžiu - Kretingos gatve trimituodama skuodžia greitoji. Gal kam infarktas ar insultas? Veju tas mintis šalin. Labai panašiai trimituoja ir kelių policijos automobiliai, skubantys į įvykusių avarijų vietas. Na, kai turi vaizduotę, ne ką geriau už tuos iš "i" raidės...

Vakar iš fb draugės Australijoje gavau laiškelį su maldos prašymu. Nuo dvasios tėvo, čia Klaipėdoje, ją dabar skiria tūkstančiai kilometrų. Ir ji jam niekuo padėti negali. Tik, va taip, paprašyti pasimelsti už jai labai brangų žmogų. Apie tai, kad jis susirgo ta baisybe, jau žinojau anksčiau, jungiausi prie bendros maldos.

Kiek vėliau sužinojau, kad jis jaučiasi ne taip ir blogai. Tuoj suraičiau laiškelį poniai Australijoje. Kaip ji džiaugėsi...

Pagaliau paaiškėjo, kad su ponia Irena, dabar gyvenančia Australijoje, mūsų keliai buvo susikirtę čia, Klaipėdoje, Vasaros estradoje. Stebėjome Europiadoje dalyvauti suvažiavusius kolektyvus iš visos Europos. Kai savo "numerius" šoko ispanai, italai, nepakildamos nuo žaliai dažytų suoliukų, šokinėjome ir mes kartu su tos ponios dvasios tėvu, kuris dabar ligoninėje. Štai kaip gyvenimas "sukryžmina" žmones. Ir štai kaip paaiškėja, kas prie ko... Per tūkstančius kilometrų.

Ai... Nors aną vakarą kaimynas iš parduotuvės partempė duonos ir bulvių, bet prie jų dar kažko reikia. Teks dyžti į parduotuvę.

Žinoma, galėčiau silkės, grietinėlės kavai, kokių mėsgalių nupirkti paprašyti malonios kaimynės. "Tu tik pasakyk, ko nupirkti, - mielai",- saikdino prieš kelias dienas ji. Bet man reikia tokios silkės, kokios noriu, grietinėlės, kurią visada įsipilu į kavą. Mėsgalių irgi neprisakysi kokių. O nežinia, kokių ir bus.

Žodžiu, morališkai kaupiuosi į parduotuvę varyti pati. Tik atsivers parduotuvės durys - aš šmurkšt pro jas į vidų. Kol PC neužplūdo minios žmonių.

Kaip tik šiandien prasideda gimtadieniniai draugų "atlaidai". Kai kurių netgi jubiliejiniai. Bet šiemet liksiu gėlių neįteikusi - na, veikia tas "saugok save ir kitus". Ką gali žinoti, kaip su tais besimptomiais. Juo gali būti ir pats...

Gėlių abrozdėlius siuntinėsiu elektroniškai, na, o gimtadienines giesmeles giedoti galėsiu ir į telefoną.

Šiandien tokiu "nuotoliniu būdu" pasveikinsiu net keturis - Dariją, Jolantą, Vandą ir Romaldą Ir taip beveik kiekvieną dieną iki lapkričio pabaigos.

Kad tik nepamirščiau prasidedančiam Adventui pasirūpinti vaismedžių šakelių. Jau gal 30 metų jų prisiskinu ar draugų paprašau priskinti. Su Adventu pradedu laukti kalėdinio stebuklo - pražystančių obelų, vyšnių, slyvų, kartais ir serbentų žiedų.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia