45-oji istorija: permainos "ant galvos"
Trečiadienis, gegužės 13 d.
Iš Žemaitijos miestelio parbildėjo kaimynė. Ji tenai išvažiavo prieš savaitę, labai apsidžiaugusi, kad atsinaujino tarpmiestinių autobusų maršrutai. Ribotai, bet atsinaujino.
Ji man - "sloviką" obuolienės, aš jai - iš pašto dėžutės išimtus laikraščius. Ji ten kažkur kažką prisodinusi, atšviežėjusi. Aš - paniurusi dėl nesibaigiančių darbų darbelių.
Keista, bet pastebėjau - apsikirpusi. "Ai, pusseserė apkirpo, kelis kartus sprandą įdrėskė, skusdama gaurus. Ir su žirklėmis jai sekėsi nelabai",- raportavo ir išskubėjo į savo buveinę, palikdama graužaties debesį.
Mano gaurams irgi jau reikėtų ir žirklių, ir skustuvo. Bet kol kas į kirpyklą nesibrausiu...
Su tais plaukais visaip yra buvę, visaip nutikę. Pati apsikirpti dar nesu bandžiusi, o štai juos dažyti šiokią tokią "patirtį" turiu...
Iš prigimties buvau prinokusių kviečių spalvos plaukais. Nepakako, pradėjau peroksidintis. Na, "tikra" blond, - kaip kokia Bridžit Bardo ar Merlyn Monro...
Vilniuje vyresnė draugė žurnalistė, kuri ir paglobodavo mano pirmuosius žingsnius tuometiniame oficioze "Tiesa", pranešė: eisime į svečius (Turniškėse) pas žurnalistą lietuvį, kuris, vesdamas vokietę, išsiveržė ok, ak net į VDR.
Tokia proga nusprendžiau plaukus nusidažyti "ryžai" - su "Chna". Tiek tuomet ir buvo plaukų dažiklių - "Chna", "Basma" ir peroksidas. Dažiausi univerkės "Tauro" bendrabutyje. Žodžiu, "Chna" su peroksidu "susikryžmino" - tapau... žaliaplaukė. Nežinau, ką daryt: nei bėgt, nei rėkt. O PRIVALAU eiti, nes susitariau.
Ar galėtumėt "Brežnevo laikais" įsivaizduoti žaliaplaukę Lenino prospekte? O kur dėsies...
Į Turniškes atbildėjom anksčiau sutarto laiko, tai pradėjom braidyti po pievas, kuriose ganėsi karvės. Aš iš žalio sielvarto pradėjau šokti toms karvėms. Nuo to epizodo beveik visada prasideda telefoniniai pokalbiai su ta drauge Vilniuje - tiek jai tas vaizdinys "įsikirto".
Kai jau atėjom pas tą žurnalistą, visai nepamenu, nei ką jis kalbėjo, nei ko draugė klausinėjo. Visa buvau žaliame sielvarte. Nes visai neįsivaizdavau, kaip reiks gyventi toliau.
Na, o Klaipėdoje vėlgi, prisipirkusi kažkokių dažiklių, jau naujoviškų, vėl panorau tapti "ryža". Čiuožiu į kirpyklą, kurios jau vadinosi salonais.
Kai jaunai kirpėjai parodžiau dažus, ji pasiūlė - gal pabandom sruogelę? Ne, aš, įtikėjusi, kas parašyta ant tūbelės, sakau - varyk, gerai bus.
O gerai nebuvo. Pamačiau, kad pamažu plaukai raudonyn, raudonyn. Kirpėjai sakau, plaunam. Išplovė - mano galva kaip gaisrinės automobilis.
Atbėgusi salono savininkė pradėjo barti jaunutę kirpėją. Pristabdžiau ją - aš pati kalta, nes jai neleidau pabandyti sruogelės.
Kuom tik nebandė nuplauti - visokiais balzamais, aliejais. Patapau flamingiškai rožinė. Po tokio streso nuvariau į "Flamingą". Pažįstamam barmenui pareiškiau, kad dabar galėsiu čia tupėti kaip reklama. Už tai mane turės nemokamai girdyti kava.
Kai grįžau į redakciją, kolegos - moterys ir vyrai - šūkaliojo: kaip gražu. Bet kolegės tyliai pašnabždėjo: gražu, bet aš taip nedrįsčiau.
"Flaminginė" vaikščiojau gal 2 savaites. Bet neatlaikiau perdėto dėmesio - vienos kolegės iš kito leidinio sūnus tai net iš kitos gatvės pusės perbėgo pareikšti... susižavėjimo. Viena, kita nepažįstamos moterys stabdė gatvėje klausti, iš kur aš tokius dažus gavau. Na, ir t.t.
Po dviejų savaičių aš vėl buvau blond. O po kokių 2 - 3 metų "flaminginių" buvo prūdais. Galvodavau - ar irgi dažiklių aukos, ar čia tokia mada paėjo?
...Dabar nebeeksperimentuoju. Vaikštau natūrali - žila. O kai dar apima jaunatviškas permainų bent ant galvos troškimas, čiuožiu į kirpyklą...
Rašyti komentarą