Gyvenimas pro langą: Pandėjimo metas

148 - oji istorija, sausio 30, šeštadienis

Pro langą galiu žiūrėti ir gulėdama migyje. Šiuo momentu, kai rašau, - dangus žydras žydras. Spokso mėnulis. Bet visas grožis atsiskleidžia jau matant visą snieginą peizažą. Visai kaip tame atviruke, kurį seniai seniai tėvas Kalėdų proga gavo iš sesers Kanadoje. 

Kaip daugelį šeimų Lietuvoje, juos buvo išskyręs karas. Ji - ten, jis - čia. Tas atvirukas, kai pas mus "karaliavo" diedai morozai su raudonomis nosimis prastos kokybės "printuose", man atrodė stebuklas.   

O vakar iš klasės draugo nuo pirmos iki vienuoliktos klasės, beje, vieninteliu, su kuriuo praėjau visas mokyklines skaistyklas ir pragarus, nes mumis mėtė kaip kokius futbolus - jungė, skyrė, vėl jungė, kol iš visų a, b, c, d klasių liko viena - vienuolikta, gavau tokio turinio žinutę: "Ar žinai, kad panda per parą ėda net 12 valandų nesustodama? Žmogus per karantiną ėda kaip panda. Todėl kilo pandemija. Tad patariu: nebūk kaip panda."

Apie pandėjimą su išgąsčiu nebeįtilpti į sukneles ir sijonus, rašiau dar pavasariniame karantininiame kaip ir dienoraštyje "Gyvenimas pro langą". Tad nenoriu kartotis. 

Geriau pasvarstysiu apie išpindėjimą. O jis pasireiškia daug kuo: visišku nenoru lįsti po dušu, prabudus būti sukaustytai tarsi ištikus stuporui - juk darbastalis vos už vieno žingsnio, tiesiog didelėmis pastangomis šveisti dantis, dar didesnėmis pastangomis bent pakraipyti uodegą, įteigiant sau - judu. Nu, visiškas išpindėjimas. O todėl prasideda ir pandėjimas - darausi panaši į Pūkuotuką... 

Tai čia norėčiau pažerti keliolika jo išminties perlų:

"Vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas.
Viskas, mano manymu, atsitiko todėl, kad aš per daug mėgstu medų.
Man atėjo mintis… tik nežinau, ar gera.
Buvau žioplas apsigavėlis, ir esu Labai Mažo Protelio Meškiukas.
Poezija ir Murmelė yra tokie dalykai, kuriuos ne jūs pagaunate, o kurie jus pagauna. 
- Viskas nuo to,- tarė Pūkuotukas,- kad paradinės durys yra nepakankamai plačios.
- Viskas nuo to, - atšovė Triušis,- kad per daug valgoma.
Kartais tai Laivas, bet kartais tai Katastrofa. Viską nulemia… ar esi ant jo, ar po juo.
Kai neturi ką veikti, veikti vis tiek ką nors reikia." 

Na, gal ir užteks, nes tų perlų - be galo be krašto. Mikės Pūkuotuko išmintį daug kas cituoja. O Asilo - visai ne. Irgi įdomus personažas, plaukiantis pasroviui su savo filosofijomis. 

Nors "Mikė Pūkuotukas" rašytas lyg ir vaikams, bet ten juk "užkoduoti" žmonių charakteriai. Šviesaus atminimo draugė nuo vaikystės man dažnai sakydavo: "Nu, tu kaip Nervingas Paršelis." Manau, kad ji įžvelgė charakterio esmę. O aš dabar manausi esanti visai supūkuotėjusi. O gal supandėjusi?  

Kaip ten būtų, klasika yra klasika. Kur kas daugiau išminties nei kokiuose lieknėjimo "talmuduose". O jeigu vis dar norite išsiaiškinti, kas tai yra meilė ir draugystė, geriausia paskaityti "Mažąjį princą". Nereikės jokių patarimų, kaip sužavėti milijonierių. 

...Kol rašiau "ataskaitą", mėnulis ir žydras dangus dingo. Sninga. Irgi gražu. 

Dar sykį prieinu apžvelgti peizažo.  Atrodo - nuo sniego naštos štyviems medžiams dar negresia lūžti.  Gražaus sniegino šeštadienio. 

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia