150 - oji istorija, vasario 1, pirmadienis
Kaip ir jubiliejinė - penki mėnesiai savo kamaroje per du karantinus... Tarsi koks nelabasis į rankas įspraudžia dvi "kortas":
1960 m. sausio 31 d.
Vincas Mykolaitis-Putinas
Baimė
Ji seka mane visur, visada,
Jos vyzdžiai skverbias pro kiekvieną plyšį.
Jos rankoj gumbuota, kreiva lazda,
Jos baisūs dantys pro lūpas kyši.
Tokią ją man pasakos piešė vaikystėj,
O pasakom šiandien netiki nieks.
Ne viena iš galvos išgaravo kvailystė -
Ir raganų burtai širdies nepasieks.
Ir aš per tiek metų tapau protingu.
Nešiaušia plaukų gaidžiagystėj velniai,
Ir, rodosi, jokio man šulo nestinga:
Spiritistų seansų nelankau jau seniai.
O tačiau nežinau, kas many dar glūdi
Ir jaudina širdį lig pat gelmių.
Dienovidžio saulėj ar vidurnakčio gūdy
Svyra galva nuo minčių neramių.
Ir vėl lyg vaikas tamsos bijausi,
Ir vėl kvailai prietaringu tampu.
Ilgai aš patamsių klanuos rausiausi,
O štai ant lygaus kelio klumpu.
1944 m. sausio 31 d.
Vytautas Mačernis
22 Žiemos sonetas
Naktį sapno angelas prieina tyliai
Prie manęs, pabudina ir sako:
"Žvelk, už lango nuostabi nakties idilė ...
Mėnesiena, žvaigždės, Paukščių Takas...
Nusimesk tą juodą liūdesio apsiaustą!" -
Jis man duoda lengvą džiaugsmo skraistę,
Užkelia mane ant debesėlių plausto
Ir paleidžia plaukt per dangų skaistų...
Aš plaukiu erdvėm, dainuodamas linksmai
Grįžtančio tėvynėn jūrininko dainą...
Uostas... Mylima manęs sutikt ateina
Prie krantinės... Plazda vėjuje plaukai...
Dega akys... Ji visa džiaugsmu nušvitus...
Pabundu... Žiemos paniuręs, pilkas rytas.
Pažvelgus pro langą 2021 m. vasario 1 d. negalėčiau sakyti, kad rytas paniuręs - medžiai tarsi nuotakos, apsirėdę baltu sniegu, žydru dangumi plaukia tokie skystučiai debesėliai, bandomi apšviesti kažkur iš miegų bekylančios saulės. Bet juk nežinosi, kokį rytą kadaise pasitiko Vytautas Mačernis toje Šarnelėje 1944 m. sausio 31 d.
Vytautas Mačernis 1939 m. baigęs gimnaziją pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, po dviejų semestrų pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją. Lankė ir lituanistikos paskaitas, klausė Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio Putino paskaitų, dalyvavo Balio Sruogos seminaruose. Susipažino su būsima istorijos mokytoja Brone Vildžiūnaite, su kuria vėliau susižadėjo, bet taip ir nespėjo susituokti.
1943 m. dėl karo uždarius universitetą, grįžo tėviškėn. Čia jis skaitė astronomijos ir fizikos knygas, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, kadangi ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. V. Mačernis mokėjo net 8 kalbas: lietuvių, vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų.
1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra ir atėmė jauno talentingo poeto gyvybę. Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys, kaip įpratęs, atvežė į kiemą. Tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai, greitomis sukalę karstą, išvažiavo Žemaičių Kalvarijon laidoti poeto. Tačiau netoli miestelio jau dundėjo patrankos, krito artilerijos sviediniai. Todėl artimieji velionį paskubomis išsivežė atgal Šarnelėn. Ten ir palaidojo - vidury laukų, tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole.
O ko galėjo bijoti Vincas Mykolaitis - Putinas 1960 m. sausio 31 d? Galiu tik spėlioti. Jis jau buvo parašęs, tikriausiai, dramą "Daktaras Gervydas". Ar tam neturėjo įtakos Boriso Pasternako "Daktaras Živago"? Vilniaus universiteto profesorius, akademikas be abejonės, žinojo apie B. Pasternako pjudymus po to, kai jam buvo skirta Nobelio literatūrinė premija. Nepaisant to, kad SSRS jau buvo prasidėjęs atlydys po stalininių represijų, žmonės daug ko bijojo. Išsekinti karo, dažna šeima išdraskyta tarp Rytų ir Vakarų, pokariu žmonės ne tik Lietuvoje, džiovino sukorius, bijodami represijų. Paskui bijojo nuolat ant kulnų lipančios NKVD - KGB. Bijojom Černobylio katastrofos padarinių (vakar pasižiūrėjau "Černobylio" 4 seriją...). Šiandien bijom koronės.
Baimės persekioja iš kartos į kartą. Penkis mėnesius prakiurksojusi savo kamaroje, filosofiškai ieškau atsakymo - ar dar spėsiu sulaukti tokios dienos, kai nieko nebebijosiu? Net mirties...
...O vis dėlto - kokia graži diena išaušo.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Rašyti komentarą