Gyvenimas pro langą: nuo pasiflorų iki Seulo

74 istorija, lapkričio 17, antradienis

Vakar taip pasidžiaugiau, kad saulė danguje vis bandė savo švytėjimo parodą danguje surengti. Bet taip iki galo debesų ir neišvaikė.

Šįryt apie aušros bandymus išaušti dar sunku spręsti, ar pavyks...

Vakar kaip į kokį kosmosą rengiausi į parduotuvę. Morzaraištis, pirštinės. Dezinfekcinis skystis kaip koks alkoholio "naperstkiukas" - kišenėje.

O į tą parduotuvę susiruošti privertė organizmas, kaprizingai pareikalavęs silkės, rūkytos dešros, na, ir prieskoniai užsibaigę. Dar ir svogūnų reikia. Žodžiu, į parduotuvę kaip į kosmosą.

Kaip visada, pirmiausiai į daržovių skyrių tų "cebulių" ieškoti. Jų beieškodama, žiūriu,- pasiflorai. Negaliu patikėti - dar pernai kainavę 2 eurus "štuka", matau kainą - 45 ct. Žinoma, griebiu.

Tik parsitempusi maisto pundulus namo, kvite radau tikrąją vieno pasifloro kainą - 1,99 e. Gerai, kad jų neprisigriebiau kokių dvidešimt... Matyt, tą kainą supainiojau su kitų daržovių ar vaisių kaina. Pasiėmiau keturis. Beveik 8 eurai. Mano biudžetui kaip ir prabanga.

O tuos pasiflorus kadaise atradau Izraelyje, kai buvau išdundėjusi pas vaikystės ir jaunystės draugę Sonią. Taip sutapo, kad ten būnant stuktelėjo mano gimtadienis. Sonios mama pareiškė: "Ta proga važiuojame į restoraną pajūryje. Finansuoju aš."

Kadangi Sonios mama tuomet jau buvo beartėjanti prie 90 - ies, jau jai reikalinga buvo vaikštynė. Jokių problemų - iš beveik dangoraižio nusileidžiame liftu.

"Karieta" - taksi jau laukia. Per keliolika minučių - mes jau prie jūros. Bet taksistas neturėjo teisės net neįgalios ponios privežti prie restorano durų. Išsikabarojom iš taksi, per smėlius - su vaikštyne. Su meniu tame pajūrio restorane nelabai pasisekė. Vienintelis skanus dalykas buvo pasiflorų ledai.

Kai papietavusios vėlgi taksi grįžom į Sonios mamos, ponios Doros namus, mačiau, buvo pavargusi. Kai jai užsiminiau apie tai, ponia Dora "išsilygino" ir pareiškė: "Bet aš tai padariau,- buvau prie jūros." Supratau, apie ką ji.

Na, o kitą dieną Sonia iš vaisių parduotuvės partempė pasiflorų dėžutę. Tokie špygos dydžio, oranžiniai. Kadangi tuomet apie tuos pasiflorus nieko nežinojau, tai ir neišsiteiravau, kokios jie rūšies. O jų rūšių - 500. Tarp jų obuoliniai, melioniniai, persikiniai, apelsininiai ir t.t. Kokius pasiflorus kirtom Izraelyje, taigi, ir nežinau. Bet buvo labai skanūs.

Po kelerių metų pc jau Klaipėdoje kalėdiniu periodu dairausi - gal rasiu tų pasiflorų? Nematydama špygos dydžio oranžinių, apsimečiau "dūra" ir paklausiau dėžes tampiusios panelytės,- gal pasiflorų rasčiau?

Privedė visai ne prie špygos dydžio oranžinių, o prie maždaug kriaušės dydžio geltonų ir violetinių. Kaina, du eurai, žinoma neįkvėpė, bet... kalėdinis periodas juk. Nusipirkau vieną geltoną, kitą violetinį. Violetinis - šiaip sau, geltonas patiko. Tuomet ir pradėjau "studijuoti" tų pasiflorų rūšis. Geltonas buvo agrastinis.

Tai tiek apie tuos pasiflorus. O prie ko čia Seulas? - paklausite. Pietų Korėjoje pasiflorai irgi turėtų veistis. Nes jie, pasak šaltinių, kuriuos "skrolinau", veisiasi visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.

Bet fb aptikusi draugų anūko Karolio labai gražią naktinio Seulo nuotrauką, ne apie pasiflorus teiravausi. Kaip ten su korone?

Karolis netruko atsakyti: "Geriau sekasi jiems kažkaip - Seule gyvena apie devynis milijonus,  bet vakar užregistruoti tik 90 susirgę."

Prie Karolio, viliuosi, dar grįšime, nes labai smalsu, kokiais tikslais jis tam Seule atsidūrė. Kitaip tariant, koks velnias nunešė į tą galerą?

O šiandien tiek. Gražios dienos, kokia ji būtų - apsiniaukusi ar saulėta. 

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia