Gyvenimas pro langą: Nuo Lietuvos iki Kanarų

2020-12-29 07:22

116 - oji istorija, gruodžio 29, antradienis

Nors šiąnakt miegojau uždariusi langą (kad pražydusios pelargonijos žiedeliai nesušalų...), bet vėl prabudau nuo avižinės košės kvapo. Kažkam iš mano kaimynų, matyt, ji nuolatinis pusryčių "racionas"...

Vėl tas mėnulio "bliūdelis" žiopso pro langą, kaip šlamščiu baltą mišrainę...Jam vėpsoti vis sutrukdo iš pietų pusės plaukiantys kol kas skystučiai debesėliai.

Tebegyvename praėjusių kitokių Kalėdų nuotaikomis. Nors jos dar ir nepraėjo - kalėdinis periodas tęsiasi iki Trijų Karalių.

Pasak bičiulio, kelerius metus gyvenusio Kanaruose, Trys Karaliai tenai kur kas didesnė šventė nei Kalėdos. Kai į gatves pasipila šeimos su vaikais, linguoja butaforiniai kupranugariai, ant kurių tie karaliai sėdi ir vaikams mėto saldainius. Šoka, dainuoja, ploja. Ispanai yra ispanai. Tie karnavalai gal būt labiau į biznį, nei į tų Trijų Karalių esmę orientuoti...Na, kaip mūsuose Kalėdų dzinguliukai viešose, o dažnai ir ne viešose erdvėse.

Nors Kanarų salose daugiau kitataučių, nuo žiemos rūpesčių kur nors Norvegijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir netgi Šiaurės Italijoje, pabėgančių lapkričio - kovo mėnesiams, ispanų salose irgi gyvena. Kažin kokie tie Trys Karaliai Kanaruose bus 2021 ? Spėju: dėl koronės padarinių - liūdnoki.

O aš šįryt "dabaigiau" Kūčių stalo baltą mišrainę. Į stiklainį sukimšta ir "eksportuota" į balkoną, nei "prekinės išvaizdos", nei skonio ypatybių neprarado. Be jokių stabilizatorių...

Todėl žvygavau aptikusi Sigito Parulskio parodiją apie Kūčių vakarienę: "Iš pradžių silkės su grybais, paskui silkės su svogūnais, paskui silkės su morkomis ir razinomis, paskui tiesiog silkės be galvos ir krevečių be sąmonės, paskui kisieliaus, daržovių salotų su upėtakiu, burokėlių mišrainės, krekerių su avokadų užtepėlėmis, mielinių pyragėlių, paskui karpio drebučiuose, paskui keletą šaukštų prisiminimų šaltienos, paskui alaus, degtinės, vyno, paskui vėl linksmybių kumpio, vytintų anekdotų dešros ir paskalų mišrainės, paskui, pajutę, kaip traška persirijusios sielos siūlės, šaukiamės Dievo pagalbos ir Dievas tekinas iš vaistinėlės atneša "Mezym", tada sočiai atsirūgę išvemiam putlų kūdikėlį Jėzų, kūdikėlis negyvas kaip visada, ką gi, svarbiausia neprarasti vilties, galbūt pasiseks kitais metais, svarbiausia - viltis ir apetitas."

Na, o gyvuoju klasiku apsiskelbęs Juozas per Kūčias tvarto šiauduose paslėptą butelį graibė, su gyvuliais angliškai šnekėjo.

Tokiose orgijose neteko dalyvauti, bet žinau,- tai arti tiesos. Suprantama, už aukštų aukštų mūrinių tvorų gal Ispanijoje, gal Alpių kalnų vienkiemiuose, kur kai kurie save krikščionims prisiskirinatys yra susibūdavoję ir bunkerius gal pasaulio pabaigai, gal atominiam karui, o gal tūno dabar nuo siautėjančio viruso pasislėpę.

Kiekvienam savo. Man ir daugiabučio kamaroje visai gerai. Kad ir be upėtakio drebučiuose. Tad į tuos klasikų tekstus reagavau kaip į sarkastinį humorą. O kai kam tai buvo smūgis į paširdžius, - taip išsityčioti iš šventos Kūčių vakarienės.

Juk vertinam arba pagal savo protelį, arba savo dvasinio bokšto statybos aukštį.

Taip jau susiklostė, kad man Kūčios užsitęsė iki šio ryto, kai maumojau baltą mišrainę... Iki Naujųjų jos laikyti neberizikavau.

Tai ką gi šįryt dar pamačiau pro langą? Keliuku prazūjančias baltas mašinas jau ne tik su "Barboros", bet ir su "Rimi" logotipais. Matyt, kvartalo gyventojai jau ruošiasi Naujuosius sutikti. Tiek ir teliko iki tų 2021 - ųjų...