Gyvenimas pro langą: Nuo generatorių iki tiurbanų

147 - oji istorija, sausio 28, penktadienis

Balta balta, kur dairais. "Užvežė" sniego ir į Klaipėdą. O dar mėnulio pilnatis, žiopsanti pro langą - tobulas kalėdinis atvirukas, pavėlavęs mėnesiu.

O vakar daviausi po trobą kaip nervingas paršelis iš "Mikės Pūkuotuko". Mat, radijas mane mokė turėti generatorių, dujų balioną, vandens atsargų, konservų. Nieko neturiu. Net makaronų. Kur kokia slėptuvė - net neįtariu. O radijas mane mokė susiburti ir pasitreniruoti, kaip į ją įlįsti, jeigu prireiktų. Juk Astravas su grėsmėmis. 

O paskui jau virtualūs draugai mokė nusipirkti du penkialitrinius "bambalius" vandens ir pasidėti į sandėliuką. Kad ir sandėliuko neturiu. Įsigyti kažkokią "baterkę" mobiliąjam telefonui pasikrauti, jei dingtų elektra. Net kainą nurodė. Visai panika apėmė. Pasidžiaugiau, kad vis dar turiu laidinį telefoną. Bent tiek turiu. 

Nuotaiką praskaidrino žinutė iš Rytų Lietuvos: tris paras užpustytoje sodyboje žvakes deginusi kolegė, pravalius kelią iki jų sodybos, surengė paskutinės žvakės užpūtimo ceremoniją su akordeono muzika ir šampanu. Matyt, sandėliuke turėjo.  

O šiaip jau ir klaipėdiškiai elektrikai į Alytų, Šalčininkus varė nutrūkusių dėl sniego naštos elektros laidų "surišti". Sako, su džipais varė. Ale, kad tie džipai sniego krūvų įveikti irgi negalėjo. Žodžiu, siaubas baubas. Ar jis ir vakarinį Lietuvos pakraštį ištiks? Sandėliuko tai juk neturiu... 

Vis dar bandau neprarasti humoro ir panikai nepasiduoti. 

Kažkokioje sodyboje Klaipėdos priemiestyje humoro neprarasti bando ir ponas, savo darbščią, kaip ir jis pats, žmoną pasitikdamas gal ir su natūralia, gal ir teatralizuota šukuosena. "Šposininkas tas mano brangutis",- paaiškino ji, atsiųsdama nuotrauką.

Gaurais aptekę esame beveik visi. Kažin kas apkerpa seimūnus į televizorius sulįsti net visai su, sakyčiau, prabangiomis šukuosenomis? Kad žmonos su vaikais ir netgi anūkai taip dailiai išbanguotų žirklėmis, nelabai tikiu. 

Jeigu karantinas bus tęsiamas ir toliau, tai Valentino dienos proga jau galėsiu ir kasas susipinti. Na, dar turėsiu vieną pasirinkimą - susisukti tiurbaną. Kažin, ar kurią dieną tą tiurbaną su visu skalpu nenusivožčiau? 

Bet turbūt - ne. Nes kartą indą, kuris Klaipėdoje buvo atsiradęs kartu su laivu, kurį remontavo, "tyrinėjau".  Indas, kaip išsiaiškinom, sikhas, buvo labai gražus. Garbės žodis, iki šiol nesusigaudau Indijos religijų įvairovėje. Tuo labiau - teritorinėse pretenzijose. Bet šiuo atveju nelabai tai ir svarbu. 

Sikhas buvo apsimuturiavęs galvą mėlynu tiurbanu. Jis tikino jo nenusivožiąs nebeatsimenu kiek ten metų. Taip parūpo, kaip atrodo jo plaukai? Labai ilgai teko jį įkalbinėti parodyti. Kai pagaliau sutiko, labai ilgai vyniojo tą tiurbaną kartu su plaukais. Jie buvo ilgesni nei to indo ūgis. O jis buvo beveik Sabonio aukštumo. 

Žodžiu, su tuo prisiminimu kažkaip, regis, radau ir išeitį - dėvėsiu tiurbaną. Tik dabar reikės ilgai mokytis, kol jį taip gražiai kaip tas sikhas išmoksiu apsivynioti... Ir dar reikės galvą šiek tiek pasukti, kam su juo pasirodysiu. Greičiausiai statybininkams, statantiems mokyklą. Na, išnešdama šiukšles arba "įsirėminsiu" lango keturkampyje. Na, toks tobulas gyvasis paveikslas. 

...Neapsisprendžiu, kokios spalvos turėtų būti tas tiurbanas? Veikiausiai geltonos. Nes kažkur spintoje svaidosi tos spalvos medvilninio audinio atraiža...Nors labiau norėčiau indiško mėlyno šilko. Kaip to sikho.

Gražios dienos su tiurbanais arba be jų. 

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia