Gyvenimas pro langą: Mūsų nerimo žiemos

129 - oji istorija, sausio 11, pirmadienis

Viena mano draugė nuotoliniu būdu prisipažino: ryte atsikėlusi pirmiausiai pasižiūrinti į veidrodį, sau nusišypsanti. O jau toliau visa kita. Ji dirbti iš namų neturi galimybių. Kiekvieną dieną privalo būti, kaip sakoma, formoje.

Dirbdama iš namų irgi stengiuosi palaikyti "formą". Pagal galimybes. Bet į veidrodį stengiuosi nepažvelgti. Nes atrodau kaip koks gaurais aptekęs Džulijanas Asandžas, krapštomas iš Ekvadoro ambasados Anglijoje.

Šiaip jis, 1971 m. Australijoje gimęs, dar šešiolikmetis jau kompiuterius buvo įvaldęs tiek, kad tapo įsilaužėlis.

Kai pagalvoju - 1987 m. aš tik iš SSRS žurnalistų, dirbusių įvairiose išsivysčiusiose šalyse visokių ten esė žinojau, kad yra tokios "mašinos", už žurnalistą atliekančios įvairias funkcijas. Kaip galėjau nutuokti, kad už 4 m. tokią "mašiną" jau pamatysiu "Skautų aido" redakcijoje...Klaipėdoje.

Na, o gyvenimo tragedija tą Asandžą ištiko kaip portalo Wikileaks vyriausiajį redaktorių būtent už įsilaužimus į kompiuterius ir išgautos slaptos informacijos viešinimą visam pasauliui. Nesiimu spręsti, nes ne mano valioje, gerai tai ar blogai. Kaip negaliu būti ir teisėja...

Na, o tas kompiuteris, matytas "Skautų aido" redakcijoje, man akyse stovėjo ne per Sausio 13 - osios įvykius. Tik visai neseniai išsiaiškinau, kad tuomet vienintelis "Vakarų ekspreso" kompas, atlikęs  tik rašomosios mašinėlės funkcijas, bet jo "atmintyje" jau buvo sukauptas archyvas, iš redakcijos buvo išbogintas paslėpti pas mano draugę nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Pauliaus Lileikio nuotr. (www.llti.lt)

"Skautų aido" makintošas mano atmintin iššoko vėliau - per 1991 m. rugpjūčio pučą. Kai jau buvome gavę sausio įvykių pamokas. Mat prieš 30 m. sausio 11 d. jau buvo užimti Spaudos rūmai Vilniuje. Klaipėdoje spaudos rūmų neturėjome. Niekieno neįpareigota skuodžiau pas skautus tartis,- o jeigu bus užimtos redakcijos Klaipėdoje, ar su tuo makintošu, neturėdama jokio supratimo apie jo galimybes, galėsime kooperuotis? Lyg ir pažadėjo. Parlėkusi į redakciją - pirmiausiai pas redaktorių. Jeigu kas - makintošas, na, tas skautų kompiuteris...Būsim "pogrindinė spauda". Maždaug taip sukosi mano smegenukai.

Na, o dabar mano smegenukai sukasi - kaip apsikirpti? Smegenukus spaudžia gaurai, o kojas - kanopos. Kompiuteris juk neapkirps. Ir kanopų nenukapos.  
Vėl buitis. Pasižiūriu pro langą - šlapdriba. Nuo automobilių stogų beveik nutirpusios sniego kepurės. Laisvų aikštelių yra. Matyt, auto "prajodinėjami" - kas į darbus, kas tik iki parduotuvių ir atgal.

Savosios, kuriai jau tuoj stuktels 20 metų, net nebandau užvesti. Nes žinau - kad ir nulinė temperatūra lauke, durelės bus užšalusios. Tokia žiema su žalia žolės paklote, kad net galvon nešovė purkšti gumas, į užraktus skysčio privaryti. Va, ėmė anom dienom ir spustelėjo. Ne speigai, bet žinau, kad auto durelių neatidarysiu...  
Ech, kaip romane "Mūsų nerimo žiema" Džonas Steinbekas rašė visai ne apie buitinius reikalus:"Esu sutikęs žmonių, kurie žvelgia įbauginto žvėries žvilgsniu, tarytum ilgėtųsi ramios, nuošalios vietelės, kur sielos virpesiai nurimsta, kur žmogus lieka vienui vienas ir gali pats savyje susivokti."

Mano kamara - beveik nuošali vietelė. Susivokti vis ta buitis pagalius kaišioja.

Mūsų nerimo žiemą per sausio įvykius prieš 30 m. žmonės puikiai susivokė, kur turėtų būti ir ką daryti.

Šią žiemą su visais draudimais, karantinais, skiepais ir buitimi - ar susivoksime? Tokių tarsi susivokusių atsiranda. Kaip ir visai galvą pametusiųjų. Na, taip atrodo visai ne pro langą spoksant.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia