Gyvenimas pro langą: moteris su dubeniu po pažastimi

2020-04-27 11:00

29-oji istorija: moteris su dubeniu po pažastimi

Balandžio 27, pirmadienis, 7 val. ryto.

Aš jau tokio amžiaus, kai man atrodo - nebėra jokios prasmės "būti paslaptingai" ir visokias savo ydas, netobulumus, netgi nuodėmes slapstyti po įvairiausiomis nekarantininėmis kaukėmis. Tai štai - atvirai prisipažinsiu, kaip gimė šis serialas: nenorėjau "iškristi" iš įprastinio kasdieninio darbo ritmo ir "privalau" tas botagas, kuris šeria per strėnas įprastu laiku ropštis iš migio. Kai vienas bendradarbis suabejojo - negi taip kasryt tarsi koks Imanuelis Kantas, pagal kurio judėjimą po Karaliaučių kai kas pasitikslindavo laikrodžius, aš jau 6 - 7 val. ir žiopsau pro langą? Taip, žiopsau. O paskui jau visa kita rytinė rutina. Kurios beveik niekas neišmuša iš vėžių - juk "giedojau himną" vienatvės privalumams.

Ir patikėkit - "sprogimai" virš mano ir daugelio klaipėdiečių namų, nors ir popietę, gerokai patampė nervines ląsteles. Staiga viskas tarsi nebeteko prasmės. Tai, kas buvo kompiuterio ekrane - H. Manto 2 - ojo namo istorijos "Akvarelėms" irgi. Nes pirma mintis - prasidėjo karas, o ir vaikai kieme lakstydami šūkaliojo: "Putinas, Putinas". Baisus dalykas - panika.

Norėdama susigaudyti, pirmiausiai jungiu radiją - Algirdas Kaušpėdas dainuoja "Ne tau, Martynai, mėlynas dangus", jungiu portalus - nieko. Pradedu skambinti draugams - ar čia tik mūsų kvartalo namai drebėjo? Ne, panikoje ir bičiuliai, už kelių, keliolikos kilometrų gyvenantys Klaipėdoje. Tik kolegė priemiestyje buvo visai rami, nors irgi pajutusi "efektą": "Netrukus sužinosime", - pareiškė ji. Sužinojome. Įvertinau pirmiausiai fb bičiulių, įkėlusių "smūginės bangos" efekto nuorodas, operatyvumą, o paskui ir media kolegų darbą - daugiau mažiau kokybišką. Visai ne dėl profesionalumo stokos - dėl to, kad tai jau siejosi su valstybės paslaptimis. Tokiais atvejais "išpešti", operatyviai "išpešti", reikalingą informaciją būna sudėtinga, o kartais net neįmanoma...

Nuklydau nuo šio ryto pastebėjimų. Iš gretimo mūsų namo įėjimo tarsi dirgiklis sąžinės priekaištams, išeina ponia su dubeniu po pažastimi ir langų valymo prietaisu. Gal važiuos tėvams padėti, gal draugams, o gal tai jos šiokių tokių pajamų šaltinis?

Mano langai nevalyti, o kitame kambaryje išraustos drabužių spintos turinys, prilygstantis Himalajų kalnams. Kai išrausiau, įsivaizdavau - susitvarkysiu moment. Įsivaizdavau... Kokia palaima, kai spintose atsiveria erdvė ir gali "kaifuoti", atsikratęs nedėvimais drabužiais. Beje, jau kiek kartų esu patyrusi - būtinai tau prireiks po kurio laiko padovanoto, atiduoto drabužio, nes dėl kokių nors priežasčių nukrito svoris arba tu vėl jo, pats to nenorėdamas, prisiauginai. O laiko pajudinti Himalajų kalną atgal į spintą diena po dienos vis stinga. Nes ten irgi reikalinga smegeninė, o jos "batareikės" jau nusėdusios po visokių rašymų, reagavimų į vis dėlto karantininio gyvenimo tėkmę. Pavyzdžiui, rašydama šį tekstą, gaunu pranešimą iš odontologijos klinikos (jau senokai paslaugų reikia, bet...), kursiokė atsiuntė žinutę (dėl onkologinio auglio jai išpjautas liežuvis, todėl skambinti negaliu, nesusikalbėsiu, reikia rašyti el. laišką) ir panašiai.

Ir, žinoma, parašiusi pirmiausiai darysiu tai, ką nedelsdama turiu daryti. Šiandien Himalajų kalnas vėl nebus pajudintas...

O ką daryti su popieriniu "turtu"? Lentynos net braška nuo knygų, jų prikaišiota visur, kur tik dar likęs koks plyšelis, visai netinkamose vietose prikamšyta tik man svarbių popierių, - iš įvairiausių renginių surinktų savų ir svetimų minčių lakšteliai. Vis galvoju - pravers. Kartais taip ir būna. Bet dažniausiai jų krūvos auga, kol galų gale per "generalinę tvarką" atsiduria šiukšlinėje be jokios atrankos (juk galėčiau visa tai persirašyti į kompą...) - straipsnių užuomazgos, taip ir neįgyvendintų idėjų apmatai. Na, jau kaip ir pradėjau zyzti.

...Ką reiškia ryte pro langą pamatyti moterį su dubeniu po pažastimi. Dar gerai, kad ne su tuščiu kibiru - pagal prietarus "šakės" būtų visai...