Gyvenimas pro langą: mano žolynėliai

115 - oji istorija, gruodžio 28, pirmadienis

Prieinu prie lango pasidairyti ir: "Mano žolynėliai žydėti pradėjo, kokia man linksmybė, kas gal apsakyt", - kadaise su šviesaus atminimo mama kad užplėšdavom duetu...Neblogai mudviem  išeidavo. Aš plėšiu pirmu balsu, ji turavoja antru...

Taip giliai giliai iš dūšios. Gal prisimindavo savo basą vaikystę daugiavaikėje šeimoje, kurioje buvo vyriausia. Gal muškotus,  dabar vadinamus pelargonijomis. Jais būdavo nustatyta visa palangė. O aš jų nekęsdavau dėl kvapo. O ir tie muškotai, alijošius, jeronimas man atrodydavo tikras bobutynas. Bet kaip jie praversdavo susirgus. Nereikėdavo bėgti į vaistinę chemijos tablečių. Gal vertėtų alijošių užsiveist, sakau. Alijošius su medum bemat bent jau peršalimo ligas įveikdavo.

Kai viena gydytoja padovanojo vazoną su raudonu muškotu, net labai apsidžiaugiau. Visokios ten orchidėjos jau lenda per gerklę - kone kiekvienam bute prie lango - orchidėja. Žiemą vasarą.

Tik pavasarį daug kas mūsų name balkonus papuošia petunijomis, surfinijomis. Muškotais - ne. "Sninga" jų nužydėję žiedlapiai ant kaimynų apačioje galvų.

Mamos ant palangių sustatyti - "nesnigdavo" - nužydėję tiesiog sudžiūdavo. Lietuviški, natūralūs. Dabar retai kur jų beužtiksi. O olandiški - "sninga".

Kai vienos ponios, ne iš mūsų namo, pamačiusi balkone gražiai sustatytus įvairių spalvų muškotus paklausiau, ar jie "sningatys", ši net nustebo, kad tokių gali būti. Ir visai negailėdama nuraškė balto ir rožinio muškoto ūgliukus.

Kaip didžiausią šventenybę parsitysiau juos į namus. Ir įsodinau greta to raudonojo. Kelis kartus tas baltas ir rožinis žydėjo. Bet bailiai taip. Nes vazone karaliavo tas raudonasis. Tai štai tas raudonasis šįryt išskleidė žiedelius. Tokius negausius, juk žiema. Bet išskleidė. "Mano žolynėliai"...

Kaip ir viskam, gėlėms taip pat galioja mados. Kambarinėms - irgi. Mano vaikystėje beveik kiekvienam bute žaliuodavo fikusai, filodendrai. Dabar - jukos, kažkokie medeliai - krūmeliai, kurių ir pavadinimo nežinau, su berželius primenančiais lapeliais. Tas jukas, "berželius" ir biuruose, ir parduotuvėse pamatysi. Pasidžiaugiu, kad vis dėlto ne plastmasinės imitacijos. Imitacijoms juk priežiūros ir meilės nereikia. Nebent dulkes apvalyti...
...Kartą būrelis draugų per gimtadienį atitempė... palmę. Nors dėkojau, bet persigandau - apie palmes juk nieko neišmanau. "Gūglų" tuomet dar nebuvo. O gal aš kompiuterio dar neturėjau. Tad "gūglintis" pradėjau su bičiuliais - kaip laistyti, kuo tręšti? Tie paslaptingai šypsojosi. Tiesiog erzino.

O paskui paaiškino - tai konservuota palmė, kuriai jokios priežiūros nereikia. Dulkes nuvalysiu - ir tiek tų rūpesčių. Konservuota? O kaip tikra. Ilgai mano namuose stovėjo. Bet džiaugsmo - jokio. Tik į svečius užsukę pasiteiraudavo, - kaip man tokią palmę auginti ir prižiūrėti sekasi? Konservuota - burbtelėdavau.

O štai, kai į žemę vazone įbedžiau avokado "bumbulą", ir jis sudygo, džiaugsmo turėjau per akis. Jis taip sparčiai augo, kad kambaryje jau pradėjo trūkti vietos.

Padovanojau draugei, kuri sėdėdavo erdviame darbovietės kabinete, Toks be gyvybės atrodė Nutįstas avokado medelis ten idealiai tiko. Kai po kelių mėnesių pas draugę vėl užsukau, kabinetas atrodė be gyvybės, kaip ir anksčiau. Kas nutiko medeliui,- paklausiau. "Čia turbūt jam buvo per šalta",- spėjo ji. O aš juk "negūglinau", kaip jį prižiūrėti. Avokado medelis nebuvo reiklus. Nei aš jo tręšiau, nei genėjau, norėdama "išgauti formą". Tik retkarčiais prisiminus palaistydavau. Gaila man buvo to medelio. Manau, draugė tiesiog nesugebėjo jo prisijaukinti...

Viskam reikia žinių. Bet praktikos - gal labiau?

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia