Gyvenimas pro langą: man labai labai žalių eglučių gaila...

2021-01-04 10:09

122 - oji istorija, sausio 4, pirmadienis

Poryt - Trys Karaliai. Ant durų staktos vidinėje buto pusėje tebėra nuo pernai šventinta kreidele užrašyta K+M+B - Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Tie išminčiai, aplankiusieji gimusįjį tvarte su dovanomis. Su tais Trim Karaliais baigiasi Kalėdos. Vadinasi, turim nupuošti eglutes.

Žinau, kaip daugeliui, o ypač vaikams, gaila su jomis skirtis. Gaila būdavo kažkada vaikystės ir jaunystės senamiestyje. Gaila ir čia persikėlus gyventi, kai gyvas pasipuošdavau.

Plastikinę turiu, bet ją pirkau vien todėl, kad žurnalistų veteranų klubelis kažkuriais metais nusprendėme tradicinę kalėdinę vakaronę surengti ne LŽS Klaipėdos skyriaus būstinės ankštame kambarėlyje, o mano namuose.

Ir ne gruodį, o lapkričio viduryje. Lapkričio viduryje žaliaskarėmis dar nieks neprekiavo. Iš PC parsitempiau plastikinę. Tik vieną kartą ji ir buvo tuomet pastatyta. Po to kiurkso kamputyje sugrūsta į kartono dėžę.

Gyvos eglės nebepuošiu, nes gaila skirtis. Be to, paskui beveik metus tenka "kovoti" su užsiliekančiais nubyrėjusiais spygliais. Eglutę dabar atstoja jos ar vaismedžių šakelės, apkarstytos kalėdiniais žaisliukais.

Ir nebesopa širdis - bent jau mano prie šiukšlių konteinerio nesivolios. Šiemet "atitarnavusių" kalėdinių eglučių palydų nebus. Tai graudų jų "volionių" prie šiukšlių konteinerių vaizdelį regėsiu turbūt visą mėnesį.

Gal dar ilgiau, kol vasario 3 pareis tie Jaučio, Metalinio šiemet, metai. Kaip daugelis svetimų tradicijų, taip ir tie kitaiski metai įslinko pas mus panašiai kaip virusas. Tik neuždarinėjo mūsų namuose ar ligoninėse.

Šiandien daug kas iš mano aplinkos, pradedant šeimos gydytoja, persirgusia korone, baigiant giminaite, su izoliuotais nuo susirgusių bendraklasių vaikais kiurksojusia namuose, vėl patrauks į darbus. Po kalėdinių atostogų daug kas grįš į savo darbo vietas.

Pro langą jau matau lengvųjų automobilių kolonas, riedančias link miesto. Manau, juose sėdi žmonės su labai skirtingais jausmais. Kam "kirminai" ėda smegenis dėl darbų, kam dėl skiepų jie susisukę.

Kai, kažkada, skubėdama į darbąpo Naujųjų, sutikau mūsų darbštųjį kiemsargį, ir pasisveikinom su visomis praėjusiomis šventėmis "urmu", šis pasiteiravo: "Nu, kaip?" Turėdama omenyje savo darbus, atsakiau metafora: "Ai, kirminai smegenis graužia." Pasigailėjau atsakiusi man lyg ir daug pasakančia metafora. Jo veidas ištįso, žandikaulis atkaro - pavojinga metaforomis svaidytis...

Kiemsargis nėra koks stuobrys. Atrodo - net meniškos prigimties. Bet su juo reikia kalbėtis normalia, be jokių ten metaforų, ar man pačiai atrodančių vaizdingų žodžių. Konkrečiai. Kaip jis konkrečiai tuomet pagriebė šiukšlių maišą ir nubogino link konteinerių. O prie jų buvo jau kelios, gailestį keliančios išmestos eglutės.

Šįryt to kiemsargio, lakstančio su kibiru ir šluota, nematau. Tikriausiai bėgioja kitame kvartalo gale.

...Išaušo jau pošventinė eilinė darbo diena. Pro skystokus debesėlius lyg ir bando prasimušti saulės spindulėliai. Šiek tiek snieginame statybvietės kalnelyje kranas tarsi gervė sukioja savo "kaklą", ekskavatorius rausia žemes. Matyt, neįšalusi. Lengvai rausia. O aš, kaip kiekvieną dieną, tarškinu klaviatūrą. Darbai su praėjusiais metais juk niekur nepradingo. Nes "Vakarų ekspresas" su žurnalu "Vakarai" ir "Savaitės ekspresu" dumia pirmyn.