169 - oji istorija, vasario 22, pirmadienis
Termometras balkone 8 val. ryto rodo 0. Atrodo, kvepia pavasariu. Cha, užuodžiu.
Šiandien, beveik kaip visada, diena prasidėjo radiju. Trečią kartą nepanorusi klausytis "Asmenybės kulto" interviu, suku į kitą radijo kanalą. Lietuvišką. Nudžiungu, nes kalbama apie Motiejų Valančių.
Kaip sovietmečiu iš lietuvių kalbos ir literatūros programų nebuvo išbraukyti dvasininkai - lyg ir mįslė. Kai dabar beveik totališkai iš jų šalinami vos ne kas antras klasiku pripažintas. Gal ir todėl valdžiažmogių tokia skurdi kalba, dažniausiai - kanceliaritas, o ministerijų klerkų rašyti "raštai" - tiesiog gatavos humoreskos...
Vakar, kas norėjo, tas minėjo Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Ipolitas Skridla net eilėraštį parašė:
Nuoskauda
Mes patys save sunaikinsim,
Mes patys, o ne svetimi.
Ir žodį, ir raštą brangintą
Paliksim gilioj užmaršty.
Jau anglišką žodį, kaip kąsnį
Lietuviškos duonos vartojam.
Nebojam, kad galim prarasti
Mes savąją kalbą senolių.
Šou, biznis kultūrą išgujo.
Nusuk mūs tautiečiui nors sprandą,
Ieškodamas širdžiai jaukumo,
Jis tautiškos dvasios neranda.
Sunku jau suprasti lietuviui,
Kam iškabos skirtos, reklamos,
Kodėl ir kalboj, ir raštijoj
Svetimkūniai skinasi kelią.
Branginkime gimtąją kalbą,
Kaip savastį savo tautos,
Tegul ilgus amžius ji skamba,
Kaip varpas laisvos Lietuvos.
Na, tas eilėraštis tarsi iš aušrininkų ir varpininkų kartu sudėjus kraičių skrynių ištrauktas. Bet tiesos, šiandieninės tiesos, jame su liktarna ieškoti netenka.
Jau ne kartą esu rypavusi, kaip visokie diskursai, nepotemijos, naratyvai, pozityvai nokautuoja paprasčiausius lietuviškus žodžius. Harvarduose, oksforduose, sorbonose pasitrynusiems (būtent - pasitrynusiems) jau kaip ir ne fasonas apsieiti su lietuviškais žodžiais lietuviškai rašomuose tekstuose. Mano supratimu - rašydami mokslinius ar ale mokslinius straipsnius anglų, prancūzų, vokiečių ispanų, kad ir Afrikos bambara genties kalba, nepoteminkitės, naratyvinkitės, diskursinkitės, kiek tik norit. Bet, - pradedu įtarti, kad jau lietuviškų žodžių atitikmenų jau kaip ir nebežino...
Svetimų kalbų įtaką esu pajutusi dar prieš šimtą metų. Lietuvos žurnalistų sąjunga sovietmečiu draugavo su Gruzijos, dar ne Sakartvelo, žurnalistų sąjunga. O ji turėjo poilsio namus Picundoje. Tai už nemažus pinigus - 180 rublių - kelis kartus esu pirkusi tuos kelialapius mėnesiui. Dažniausiai balandžiui, nes sezono metu, kai Juodoji jūra bent kiek šiltesnė, pakvėpuoti ypatingų pušų, eukaliptų aromatais rasdavosi "vietinės faunos".
O man balandis, kai žydėdavo alyvos, sodai - pats tas. O publika tuose poilsio namuose - internacionalinė. Net iš Vidurinės Azijos turkmėnai, tadžikai atvarydavo ypatingų pušų ir eukaliptų aromatais pakvėpuoti Na, ir kaip bendraujam prie valgyklos stalelių, baseinų ar teniso korte? Žinoma, rusiškai. Mėnuo rusakalbystės ir... grįžusi į darbus kaip ir neberandu lietuviškų žodžių kalbėdama, o kartais ir rašydama. Tik mėnuo, ir stinga gimtosios kalbos žodžių.
Kai dvi savaites, tik dvi savaites, stažavausi Danijoje, kurioje bendravau, rašiau anglų kalba, grįžusiai, nors kuolą ant galvos tašyk - lenda anglicizmai, nors tu ką.
Stebiuosi, kaip danai, įvaldę po keturias - šešias užsienines kalbas, dar susirokuoja ir daniškai. Na, tyrimo neatlikau, bet, baigiantis stažuotei, jau kaip ir pradėjau suprasti, apie ką jie daniškai kalba. Mat,- daug angliškų žodžių ausys pagaudavo.
...Lingvistinį "tyrimą" baigsiu visai pesimistiškai: iš dešimties tūkstančių kalbų, kuriomis prabilo Babelio bokšto statytojai, išvaikyti po visas svieto kertes ir kerteles, beliko penki tūkstančiai. Kažin kuri kalba atsilaikys ilgiausiai? Ta, kuri bus suglobalizuota galutinai...
...Priešas kirto kumštim geležinėm, o jisai kalbos gimtosios gražumu.
Rašyti komentarą