Gyvenimas pro langą: kokie mes skirtingi...

Vienuoliktoji istorija: kokie mes skirtingi...

Balandžio 9, Didysis Ketvirtadienis. Ne, ne, karantinas nesibaigė. Tik šiandien trūks plyš pačiai reikėjo išsirengti į parduotuvę. Šiaip paslaugūs, gerokai jaunesni kaimynai patys telefonu ar internetiniais laiškeliais teiraujasi, ar ko nepristigau. Jau anksčiau esu užsiminusi - į parduotuvę tenka ruoštis tarsi į kosmosą.

Ant nosies užsikabinu medicininę vienkartinę kaukę, - kitokios neturiu. Į striukelės kišenę įsikišu dezifenkuojančio skysčio buteliuką (ačiū kaimynui, "užfundyjo"), į tą pačią kišenę įsigrūdu ir gumines pirštines. Kaip aš jų nekenčiu, kai buityje kartais neišvengiamos. Nes rankos tarsi ne mano pasidaro... Laiptinėje nieko nesutinku, aikštelė prie namo irgi tuščia. Nutipenu prie konteinerių. Pasidžiaugiu, kad jų dangčiai atviri. Nes juos atkelti man visada sunkiai sekasi. Matyt, juos atkilnojo rūpestingasis kiemsargis. Juk irgi vėdinti reikia, kad buitinės atliekos nerūgtų...

Čiuožiu prie automobilio - ar užsives beveik mėnesį nejudintas? Užsivedė. PC pirmiausiai aplankau vaistinę - gal rasiu saugesnę veido kaukę? Išgraužk, nors informacijos, kiek tų kaukių privežta, prigaminta ir išvežiota, pasirodo, kur kas daugiau, nei realybėje gali aptikti.

Prieš užeidama į prekybinę salę dezifenkuojuosi rankas - iš kur aš žinau, kas prieš mane čiupnojo pirkėjo vežimėlį? Tuomet užsimaunu pirštines. Kaip ir buityje jos nebe mano... Niekaip negaliu atverti daržovėms skirtų maišelių. Tad teko vieną nusimauti, kad susigraibyčiau. Į PC atvariau pensininkams skirtomis valandomis 9 - 11 val. Bet prekybinėje salėje įvairaus amžiaus žmonės. VISI SU KAUKĖMIS. Saugesnėmis, mažiau saugiomis, bet su kaukėmis. Nustebino pardavėjų dėmesys ir paslaugumas.

Na, žioplė, nerandu šampūnų. Kai už maisto prekystalio stovinčios pardavėjos pasiteiravau, kuria kryptimi čiuožti, ši išlindo iš už jo - nuvedė iki pat. Vėlgi, plavinėju nerasdama medaus. Salėje dėliojusi prekes panelė vos ne už rankos nuvedė iki lentynos. Pardavėjos, pas kurias pirkau Didžiajam Penktadieniui ir Velykoms produktus šypsosi, linkėdamos gražių švenčių.

Garbės žodis, tokio dėmesingumo ir paslaugumo prekybos centruose nebuvau patyrusi... Gal kad buvo dar nepavargusios ir nervingų pirkėjų neišerzintos... Ir toks kontrastas - pirkėjai. Pamačiau mėgstamo padažo ir dar su "akcija". Matyt, jis pagal skonį daugeliui, nes lentyna apytuštė, o likusių butelių, suprantu, nepasieksiu.

Apsidairiau aplinkui, pamačiau gerokai už mane aukštesnį vyrą. Jo ir paprašiau tą butelį padažo iškrapštyti. Vyriškis išgąstingai žvilgtelėjęs, supratau, žmoną, vis dėlto pasišovė padėti... Spėjau, kad sėdėti karantiną jiems, turbūt, nelengva. Kažkaip su ta pora kryžiavosi keliai ir kituose skyriuose. Net nežvilgtelėdama jaučiau tos ponios deginančius žvilgsnius... Jie reiškė viena - vilioju jos vyrą... Pagailo vienos jaunutės merginos, salėje dėliojusios prekes. Nežinia dėl ko įtūžusi ponia jai skaitė moralą.

Darbuotojai virpėjo palūpis, bet ji neatsikirtinėjo... Sutikau ir vieną ponią - su kauke, be pirštinių "spacieruoja" tarp lentynų tarsi kokią parodą lankytų. Bet labiau domisi ne tuo, kas lentynose, o tyrinėja pirkėjų veidus, nors iš po kaukių jų nelabai matosi. Gal kokia kontrolierė? Arba apsauginė be atpažinimo ženklų?

Žuvies skyriuje, pasiėmusi savo pirkinį, maloniai pardavėjai linkiu: nepaisant visko - šviesių Velykų. Kai ji man kažką panašaus irgi linki, vos ne ant nugaros užlipusi mano amžiaus ponia nervingai kriukteli - "Judinkitės čia nepliurpusios."

Moterie, kur nuskubėsi, - sukilo vidus. Bet... nieko nepasakiau. Tik pagalvojau - kokie mes visi skirtingi. Ir šituo išbandymų metu tai jauti ne tik žvelgdamas pro langą, bet ir "gyvai". Viskas praeina, tik reikia išlaukti. Išlauksime. Būtinai išlauksime.