Gyvenimas pro langą: kilimų tvatyjimo metas praėjo

109 - oji istorija, gruodžio 22, antradienis

Sveikučiai, sveikučiai - ar jau išsiblizginot trobas, pasikeitėt patalynes, pasiruošėt apdarus Kūčių vakarienei?

Aš prie stalo sėsiu su savo mėgstama kalėdine pižama. Ją pirkau dar Šuns metams artėjant, nes esu "sabaka". Užtat pilkos kelnės - su baltais šuniukais, o ant taip pat pilkų marškinėlių - didesnė šuns aplikacija ir užrašas "Jingle belle". Tai prancūzų kalboje reiškia gražus žvangėjimas. Na, tų kalėdinių varpelių žvangėjimas.

O komplekte su šia pižama - dirbtinio raudono kailio švarkelis. Man su ta pižama, kurios etiketėje parašyta - namų drabužis - šilta ir jauku.

Apie tradicijų - tikėjimo, šeimos, dabar namų ūkiu vadinamos, asmeninių ir visokių kitokių - svarbą cikle "Gyvenimas pro langą" jau esu padžinglbelinusi. Tai tą pižamą čėdiju Kalėdoms. Kaip ir ausines, kurias vakar rašinyje  apžvanginau. Taigi, Kūčių vakarą sėdėsiu su pižama ir raudonomis ausinėmis. Prie jų prisidės dar viena istorija - kaip Kūčių vakarą leidau viena. Bet... su kalėdaičiu, kurį parūpino kaimynė...

...O šįryt pro langą stebėjau, kaip keli kaimynai į mašinas nešėsi siurblius. Įtariau, kad siurbliuos automobilius. Ne, užsivedė juos  ir išrūko. Tikriausiai tėvų namų siurbliuoti.

O aš pirmą kartą gyvenime kviečiausi kilimų valymo tarnybą, nes kilime buvo ir dėmelių. Ta tarnyba, besiskelbiančią fb, kad kilimą išvalys iki Kalėdų, ir jis bus kaip naujas, susidomėjau.

Susidomėjau todėl, kad kilimo paėmimas ir grąžinimas - bekontaktis. Parašiau laiškelį, klausdama kainų. Sulaukiau atsakymo, kad kainos nuo daug ko priklauso: dydžio, ar yra dėmių, ar jame yra augintinių "kvepalų", na, ir visokių kitokių reikalų. Kai nurodžiau kilimo matmenis, atsakiau į visus kitus klausimus, pranešė, kad išvalytų už man visai priimtiną kainą. Užsisakiau tą bekontaktį paėmimą ir grąžinimą.

Tikrai, firma dirbo kaip švecariškas laikrodis. Kurjeris paskambino, kokiu maždaug laiku atvažiuos. Kilimą, kiek pasiurbliavus, jau buvau susukusi į ruloną, surišusi kaspinėliu ir pastačiusi prie durų. Grąžinant kilimą, vėl viskas tiksėjo kaip šveicariškas laikrodis. Malonaus vaikino veido, žinoma, nemačiau, nes buvo su kauke. Bet akys tikrai gero žmogaus.

Firma neapgavo - gerokai padėvėtas kilimas tikrai atrodė kaip naujas. Ir jis bemat pravertė dar nepakištas po stalu. Mat heavymetalistai bute po manimi vėl pasileido trankią muziką, kuri žemais tonais bambino per smegenis, ir aš niekaip negalėjau susikoncentruoti ties rašiniu.

Užuot nervinusis, kaip anksčiau nutikdavo, pasitiesiau chemikalais visai nepradvisusį kilimą ir pagal iš apačios atsklindančią trankią muziką pradėjau mankštintis. Kaip pirmam kartui - keliolika minučių. Kaimynai po manimi tikriausiai irgi mankštinosi. Tik kur kas ilgiau...

Mano draugė, kuriai buvau pasakiusi, kad kilimą atidaviau valyti, suniekino. Mat jai kadaise nepasisekė - į valyklą nuneštą kilimą grąžino dar labiau sumozotą. Ir ji pareiškė: "Geriausia kilimą valyti ant sniego." Pritariau, nes tokią praktiką turėjau: Lentvario gamybos vilnonį kilimą šast "veidu" į sniegą, ir tvatyju su dar smetonišku (paveldas iš tėvų) vytelių dulkių mušekliu. Oi, kaip jis, parneštas į butą, maloniai kvepėdavo tyru oru.

Vienas dalykas - dabar sniego nėr, o kitas - jau man pristigtų jėgų su juo laiptais tampytis tudy - sudy...

O draugę dar prajuokinau, sakydama - kažin ką pagalvotų pojauniai, o ir visai jauni kaimynai, pamatę bobulką, ant sniego tvatyjančią kilimą? Karantine tupinti ir pro langą besidairanti ciocė kuoktelėjo? Abi pradėjom žvengti.

Jaunesniosios kartos tokio kilimų valymo "metodo", manau, tikrai nebežino. Kaip ir stovų, skirtų kilimams tvatyti, miesto daugiabučių kiemuose. Tvatydavome tol, kol pradėjo rastis dulkių siurbliai.

Kaip viskas spėriai keičiasi... Ar tobulėja? - klausimas retorinis.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia