Gyvenimas pro langą: kartais reikia ne tik Asmik Grigorian pasiklausyti...

121 - oji istorija, sausio 3, sekmadienis. Kadangi rytas ankstyvas, o dar sekmadienis, žinoma, pro langą - nė gyvos dvasios. Bet iš už posūkio išnyra vilkšunis, matyt, ne jauniklis. Kultūringas toks, nei laigo, nei spraigo. Išnyra ir jo šeimininkė. Pašaukia šunį. Tas, pabrukęs uodegą, bidzena prie jos. Jis jau žino,- bus pažabota ir ta trumpai trukusi, nors ir sąlygiška laisvė...

O per radiją - sirtakis. Pradedu kraipyti savo uodegą, atseit, mankštinuosi...  

Visada visokius sveikinimų, pageidavimų koncertus per radiją, per televiziją vertindavau skeptiškai. Kartais močiutė sveikina drauge su ja gyvenančią anūkę, nes jos vaikai, o anūkės tėvai kažkur emigracijose, sutuoktinis sutuoktinę sveikina auksinių vestuvių proga ir panašiai.

Nei tos močiutės, nei tų sutuoktinių pažįstu ir galvoju: ar negalit viena kitą, ar viens kitą apsikabinti ir pasakyti tai, ką norite pasakyti iš širdies į širdį? Jie nori dalintis savo džiaugsmu. O kad jis būtų įsimintinesnis, gal būt tik jiems patiems - radijas. Nes naujų technologijų neįkerta. O gal ir įkerta? Bet vistiek - radijas...

O vakar, netikėtai, įsijungusi tą radiją pasiklausyti žinių, kas su ta korone begirdėti, užklupau "Sveikinimų ratą". Ir ką jūs manot? Romas Dambrauskas "pastvėrė":  
Su kuo sutiksi tu Naujus metus
   Su kuo į žvaigždes palydėsi senus
   Ir kas krištolinę tau ašarą brauks
   Tas lyg žiburys tavęs vėtroje lauks

Su kuo į žvaigždes šiemet palydėjau senus? Kas krištolo ašarą nubraukė? Nei ta ašara riedėjo, nei ką. Kaip mano pusseserė dažnai kartoja - yra kaip yra. Ir basta. O į žvaigždes palydėti senus visai galiu mintimis gal net geriau nei triukšmingoje, mažiau triukšmingoje kompanijoje. Bet nieko nepadarysi - pastvėrė tie žodžiai, smigtelėjo.

O dar kai prisiminiau mergvakarį... Ne, ne vestuvinį. Draugė prie savo namelio Klaipėdos apylinkėse įsirengė pirtelę. Važiavom išsiperti. Nuotaika puikiausia. Paskui pradėjom pliurpti apie visokius meilių sopulius ir skaudulius. O klausėmės kažkokio pageidavimų koncerto per "Bumsą". Buvo ir tokia radijo stotis Klaipėdoje. Visoms prireikė kažko TOKIO. Skambinam į tą "Bumsą" pageidauti. Nei kas mes, nei kur mes nedėstom, bat prašom kažko TOKIO. Laidos vedėjas, matyt, buvo empatiškas. Tvyrojusią nuotaiką "pagavo" ir paleido...Romą Dambrauską:  Vėjas pučia, pučia, pučia,
Neša ašaras labai toli.
Nori apie savo meilę verkti,
Nors ir ašarų jau neturi...

Akurat, buvom jau visai ne piemenės. Būtų tikusi kokia Marija Kalas, operoje liejanti savo jausmus, Irena Milkevičiūtė, kentėjusi savo herojų meilės kančias. Bet, žinokit, Romas Dambrauskas su savo pučiančiais vėjais buvo pats tas,- išpūtė visas ašaras, kurių jau nebeturėjome. Netgi pašokome...

Ir čia - siurprizas. Pradėjo rūkti pirtelės elektrinė įranga. Kad nešėm kudašių iš tos pirtelės, ne visai spėjusios apsirengti. Tik palaukėme dar, kol pirtelės šeimininkė, pakvietusi aplaistyti tą pirtelę, išjungė visus elektrizmus. Ir dėjome "fūgą" visos kartu. Draugės namuose jau dėl meilių nebekentėjome, - tarėmės, kuriems iš pirtelės įrengėjų reikėtų išmalti marmuzes. Šeimininkė žinojo... Ji daug ką žinojo, nes ir namelį, ir pirtelę įsirenginėjo iš savo sunkaus triūso gal kokiais 1992 - aisiais pradėjusi, viena auginusi tuomet dar paauglį sūnų, o dabar ji jau laiminga močiutė, be galo mylinti anūkėlius.
Kadaise tokios pageidautinos pirtelės - jau praeityje. Jas pakeitė baseinai su pirtelėmis - aromatinėmis, atsiet turkiškomis su plastmasės vietoje marmuro krėslais. Na, žiūrint, kokiuose ir kieno namuose. Draugės pirtelėje - sandėlis. Kam tos pirtelės ar baseinai namuose, kai gali čiuožti į  visokius ten Druskininkus, Birštonus, pagaliau ir Palangą gauti visą bukietą paslaugų. Na, ne dykai, žinoma. Bet jokių rūpesčių su baseinų valymu, priežiūra, o tuo labiau elektrine įranga, galinčia bet kada pradėti rūkti. Norėjau juokingai, išėjo buitiškai. Fe.

Bet galiu paporinti viena: mėgstu daugelį operos dainininkų - ir lietuvių, užkariaujančių pasaulines simpatijas, ir ne lietuvių. Bet kartais taip reikia to Romo Dambrausko, pastveriančio, smigtelėjančio. Ir liekančio tavo gyvenimo prisiminimų dalele.

...Gyvenimo ne pro langą. Nors šioje pusėje lango - irgi gyvenimas. Su kuo save ir sveikinu. 

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia