Gyvenimas pro langą: Kalėdos su sniego pakloto blizgučiais

113-oji istorija, gruodžio 26, šeštadienis.

Na, ir ką? Kalėdų sulaukėm, gyvenimas tęsiasi.

Įsitikinau, kad vaikų kalėdiniai stebuklai neaplenkė. Pas dvi mergaites Kalėdų senelis sugebėjo per kaminą įlįsti ir dovanų atnešti.

Pas šešiametį berniuką taip pat atėjo,- dovanų į pakabintą kojinę prikimšo. Kalėdų rytą jis tomis dovanomis kiek pasidžiaugęs, tėvelių paklausė: kodėl tas senelis jam nepasirodė? Jis ir dainelių būtų galėjęs padainuoti, ir eilėraščių padeklamuoti. Gal tuomet būtų gavęs dovanų dviratuką? Tėveliai pro namų langą parodė tik Kalėdų senelio pėdas kiemo sniege: kai jis atėjo, berniukas miegojo, nenorėjo žadinti, paliko dovanas ir išėjo. Gal kitais metais jis nemiegosiąs? Gal ir tą dviratuką padovanos - nuramino vaiką tėveliai.

Nors ir sunku patikėti, bet ir šiuolaikiniai kai kurie vaikai dar Kalėdų seneliais tiki ir pasitiki...

Apie tuos Kalėdų senelius, aplankiusius vaikus, sužinojau iš jų tėvelių pranešimų telefonu. Žaviuosi tėvų fantazijomis nesugriauti tų savo vaikų iliuzijų, kai jie nuoširdžiai rašo laiškus ne planšetėje, ne kompiuteryje. Ranka rašo ant gražaus popieriaus, padabinto piešinėliais. Kai kiša tuos laiškelius į spalvingą voką - kad tik tas Kalėdų senelis pastebėtų jų laišką. O perskaitęs dar ir apsidžiaugtų dėl linkėjimų nepavargti, nesusirgti. Net savo nuopelnus per metus išvardina... Ir tėveliai sukasi, kaip išmano vaikų lūkesčius pateisinti. Nors kai kuriems su pinigėliais striuka.

O šįryt ir mane Kalėdų senelio pavidalu aplankė kaimynė, su kuria sėdėjom Kūčių vakarą. Kai ją pirmą Kalėdų rytą sveikinau telefonu, prisipažinau - sušlamščiau jos dovanotų labai skanių šokoladinių saldainių dėžutę. Sunerimo: ar ir taip, turėdama rimtų sveikatos sutrikimų, nerizikuoju susirgti diabetu? Žinoma, baimių turiu, bet kad taip norėjau tų saldainių...

Kaimynė, į visus buitinius ir ne buitinius reikalus reaguojanti žaibiškai, tuoj priėmė sprendimą - antrą Kalėdų dieną nieko iš ryto nevalgau, negeriu. Ji, turinti diabeto apraiškų matuoklį, ateis manęs testuoti. Ir atėjo. Testavo. 5,2. Valio - stebukliukas. Mat, kavą su pienu sriuobdama 2 - 3 kartus per dieną, kraunuosi 3 šaukštelius cukraus, tik kartais jį pakeisdama medumi.

Kai kažkada vienas gydytojas, kurį pripažįstu žmogaus fiziologijos išmanymo proto bokštu, patarė nevartoti "baltojo žudiko", pasiginčyjau: mano pgrindinis darbo įrankis - smegenys. Ir jiems reikia "maisto". Palingavęs galvą, pasakė maždaug taip - racijos yra, bet bent kiek gal reikėtų mažinti tuos smegenų "apetitus"? Žodžiu, šįryt - dar vienas kalėdinis stebukliukas man asmeniškai.

Štai ir išaušo antroji Kalėdų diena, kiek papuošta sniegeliu, padabinusiu mokyklos statybos plotus, o ir kiemo žalios žolės pievelės viršūnėles. Bet iš to sniegelio senio besmegenio nesuritinsi, anei slidėmis juo pačiuoši. Šiaip, kalėdinis blizgutis. Kaip ir daug kas mūsų gyvenimuose.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia