Gyvenimas pro langą: Kalėdos kitokios, esmė - ta pati

112 - oji istorija, gruodžio 25, penktadienis

Oi, kaip šįryt sunku buvo ristis iš lovos. Vakarykščiai prisitutinus aguonpienio, labai norėjau verstis ant kito šono ir toliau "dėti į akį". Taip manoji karta, o tiksliau aplinka, kurioje maliausi, sakydavo apie miego troškimą.

Bet juk esu įsipareigojusi ne tiek redakcijai, o Jums, skaitantiems šias eilutes. Nesu blogerė, kurią sektų tūkstančiai, bet tikrai žinau, - yra būrelis žmonių, iš tiesų laukiančių, ką gi pamatysiu pro langą šįryt?

Iš vakarykštės tokios gražios sniego dekoracijos - tik likučiai. Kai vakar snigo "ubago kąsniais", visai nenorėjau trauktis nuo lango ir gėrėtis tais baltais gumulėliais, krentančiais ant žalios tarsi pavasarį žolės ir bemat  tirpstančiais ir virstančiais pliurza  automobilių keliuke.

Kas trukdė kiurksoti prie to lango? 12 patiekalų. Juos truks plyš buvau susiplanavusi pasidaryti, kaip ir sovietmečiu, o ir santvarkai pasikeitus.

Sovietmečiu, dar gruodžio pradžioje, žmonės stovėdavo eilėse "Delfino" parduotuvėje. Kartais tos eilės nudrykdavo ir laukan. "Blato" niekada nemokėjau užsiveisti, taigi stovėdavau ir aš nusipirkti silkės, menkės. Artėjančioms Kūčioms. O vienoms Kūčioms - anei menkės, anei silkės nenusipirkau, nes jų parduotuvės "repertuare" tiesiog nebuvo. Manau, jos iškeliavo "blatą" turintiems pro kitas duris. O gal kieno nors parėdymu jų tiesiog netiekdavo? Nes religija buvo "opiumas liaudžiai". Įtariu - tas Leninas,  besiblaškydamas po suomijas, šveicarijas, paryžius, apie opiumą kažką išmanė...

Nuklydau. Kadangi - anei silkės, anei menkės, turėjau šprotų dėžutę. Taip užgimė mano firminė balta mišrainė su šprotais. Turėjau ir kitų "firminių" Kūčių patiekalų - menkės kukuliai, virti burokų ir morkų rasale. Tą "receptą" buvau nusižiūrėjusi vaikystės ir jaunystės draugės žydaitės namuose. Na, gal užteks apie tas "gastronomijas". Nors man būdavo juokinga, kai, suruošusi "priėmimą" namuose, iš viešnių ir svečių išgirsdavau maždaug tokius atsiliepimus - o aš maniau, kad tu ir bulvių skusti nemoki. Moku - ir bulves, ir morkas, ir burokus. Daug ką moku, bet man gaila laiko atsidėti kulinarijai, kai turiu žymiai įdomesnių užsiėmimų nei lepinti skrandį.
Tai va, šiemet nusprendžiau pasitikrinti - kiek kadaise turėtų įgūdžių išliko? Mat, kai mama iškeliavo TENAI, Kūčioms ir Kalėdoms būdavau kviečiama į jaunystės draugų namus Palangoje. Atvarydavau, kaip sakoma, ant gatavo. Buvau kviečiama ir šiemet. Bet patys suprantat, dėl kokių priežasčių, nors labai norėjau, privalėjau atsisakyti. Taip gimė planas "B" - Kūčias susiruošti pačiai sau. Bet planą "B" pati ir sužlugdžiau, Kūčioms pasikviesdama dar vieną "namų ūkį" - kaimynę. Mes labai skirtingos, su skirtingomis patirtimis. Ji, augusi ir brendusi Sibire, Kūčių vakarą prisipažino - pirmą kartą gyvenime srebianti aguonų pieną su kūčiukais. Sintetinis tas pienas, visai ne toks, kaip su mama vaikystėje tvirto molio inde aguonas grūsdavome mediniu kočėlu. Vėliau, kai patiekalus darydavau aš, ruošą pasilengvindavau aguonas malti mėsmale. Na, o dabar nebeturiu nei to molinio puodo, nei medinio grūstuvo. Pakelis aguonų mišinio iš prekybcentrio, ir tiek žinių. Užtat visa kita - kaip kadaise savo rankomis "sušinkavota". Įsitikinau - įgūdžių nesu praradusi. Bet užtat neturėjau laiko žiūrėti į tokį gražų snaigių šokį pro langą.

Kaimynė, nevengianti į bažnyčią nuskuosti ir pandemijos metu, atsinešė kalėdaitį. Dar pasidžiaugė, kad nuo ryto buvo nuvažiavusi į kapus žvakelių padegioti artimiesiems. Sakė pati viena autobuse ten ir atgal važiavusi. Gal tai ir nulėmė, kad daugiausia kalba ir sukosi apie jau išėjusius. Bet ir gyvuosius, kurių, pasirodo, turime bendrų pažįstamų. Kai kurie dabar išgyvena netektis, kai kurie asmenines dramas. Žvakių šviesoje, tarp kurių buvo ir pačios rankomis per edukacinį užsiėmimą išlieta iš tikro vaško,  pasimeldėme už vienus ir kitus. Pakalbėjome, nuoširdžiai pakalbėjome, apie mudviejų dvasinius reikalus. Pažvelgėme ir pro langą ieškoti Vakarės žvaigždės. Bet jos nematėme - snigo ubago kąsniais.

Galvoje sukosi vieno dvasingo žmogaus atsiųsta žinutė: "Kažkada sakydavau - Jėzus gimsta bet kuriame tvarte - jei tik randa ten vietos..." Ir dar vieno: "Mano stalas linki Jūsų stalui, kad tryliktas patiekalas būtų gardus, riebus juokas. Nes juokas tai pats patikimiausias wifi'jus tarp žmogaus ir Dievo, tarp imuniteto ir sveikatos, tarp meilės ir taikos."  
     
...Reiks pasidomėti, kas ir kodėl tuos "ubago kąsnius" sumįslijo. Juk Kalėdos, kai turėtume prisiminti tuos, kurie vakar ar šiandien gal būt neturi duonos kasdieninės... 
Gražių tų Kalėdų. Nors jos daugeliui kitokios. Bet juk esmė - toji pati.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia