Gyvenimas pro langą: kalėdiniai burtai

2020-11-27 08:14

84 istorija, lapkričio 27, penktadienis

Vai, vai, Dilaila,- šiandien, cha, cha, cha, JAMAM. Dar niekada nesu stumdžiusis ir grumdžiusis. Na, bet kožnas turi savo galvą ant pečių. Geriau pakalbėsiu apie kitus dalykus.

Gal ir per anksti gražbyliauti apie kalėdinius burtus, bet, jei skaitysit toliau, suprasit, kodėl apie juos rašau.

Taip, būdavo metas, kai po Kūčių vakarienės po pagalve pasikišdavau popierėlius su man patinkančių berniukų, o vėliau ir vaikinų vardais. Kalėdų rytą juos išsitraukdavau. O, kad aš prisiminčiau - kokius... Na, tai turėjo reikšti, už kurio ištekėsiu. Kadangi neįsitėmyjau, tai, va, ir rezultatas - neištekėjau.

Buvo metas, kai po Kūčių vakarienės su draugėmis išlėkdavom į Turgaus gatvę - tvorų virbų apkabinti, na, toks burtas - jei porinis virbų skaičius - irgi laukia vedybos. Turgaus, tuomet dar Petro Cvirkos gatvėje rasti tvorą, o dar su virbais, misija neįmanoma. Bet kažkur, aplinkinėse gatvelėse, dar buvo galima aptikti. Virbus atstodavo lentos...

Varvindavom ir žvakių parafiną į dubenį su vandeniu - koks vaizdelis susiklostys, bandydavom ir sapnus aiškintis, Kūčių - Kalėdų naktį sapnuotus. Žodžiu, kalėdiniai burtai.

Kažin ar šiuolaikinėms 16 - 20 metų merginoms tie burtai kažkokiais viduramžiai nepakvimpa. Juk jau po 1990 - ųjų gimusiems ir XX amžius regisi viduramžiais...

Taigi, dar toje Turgaus gatvėje gyvendama, "užsiveisiau" tradiciją - lapkričio 28 pasimerkti vaismedžių šakeles, bent kelias. Per radiją kažkokios gal botanikės, o gal save prie burtininkių priskiriančios išgirdau: tą dieną pamerktos į drungną vandenį vaismedžių šakelės sukraunančios žiedus ir Kalėdoms pražystančios. Kur aš, asfalto mergiotė, tų vaismedžių šakelių galėčiau prisiskinti?

Lekiu į Dangės skverą, kuriame pavasariais obelys žydėdavo. O žiemą tai juk visi medeliai beveik vienodi. Bet pasisekė - prisiskyniau rojaus obuoliukų medelių šakelių. Kad jų nenuskriausčiau, nuo kelių skyniau. Stebuklas įvyko - prieš pat Kalėdas jau galėjau gėrėtis rausvai baltais prasiskleidusiais žiedeliais.

O paskui tą darydavau kasmet. Tik kartais tą 28 dieną pamiršdavau. Keista - keliomis dienomis vėliau nuskintos ir pamerktos šakelės žiedų nesukraudavo. Gal čia kokia medžių vegetacijos paslaptis?

Kai persikrausčiau čia, ant prieš mano langus pūpsančio kalnelio buvau įsidėmėjusi pavasarį žydinčius geltonųjų slyvukų medelius. Lapkričio 28 įnikau juos siaubti. Kartą buvau žiauriai nubausta: susipainiojusi kažkokiuose vijokliuose po kojomis, nudribau. Kadangi, kaip jau esu minėjusi anksčiau, tai molio kalnelis, o buvo pažliugę, tai nudribusi niekaip negaliu atsikelti, nes molis beveik kaip ledas. Ir vartausi kaip koks paršelis purvyne. Priešais savo, o ir kaimynų langus. Kad kas nors ateitų į pagalbą, nelabai tikėjau. Kam kiltų pagunda padėti girtai moteriai? Juk taip turėjo galvoti žmonės, stebėję "nuostabų vaizdzialį". Gerokai pasivarčiusi tame molyne kažkaip įstengiau pakilti. Purvina, murzina vis dėto namo parsinešiau tas slyvukų šakeles. Pražydo.

Dabar tie slyvukai be gailesčio iškirsti. Kaip ir žymiai vertingesni medžiai - ąžuoliukai, liepos, gražuoliai gluosniai. Vietoje jų žaliuos ir klestės Lietuvos šimtmečio mokykla.

...Šiemet vaismedžių šakelėmis iš savo sodo pažadėjo apdovanoti kolega. Jis šia tradicija irgi jau užsikrėtęs. Pasimerksim ir lauksim kalėdinio stebuklo. Be jokių burtų. Tiesiog žydinčių vaismedžių šakelių gruodžio pabaigoje...