Gyvenimas pro langą: kaip virtualų pasaulį iškeičiau į natūrą

2020-04-28 17:00

30-oji istorija: kaip virtualų pasaulį iškeičiau į natūrą

Antradienis, balandžio 28 d.

Žinot, ką pasakysiu - velniop tas virtualiojo pasaulio technologijas. Nors ir kaip vertinčiau jų reikšmę mūsų gyvenime, bet paskui jas tiesiog nebespėju...

Na, yra tokie Merfio dėsniai - jeigu iš rankų išdribs sumuštinis, būtinai sviestine puse ant žemės...

Karantine man toji sviestinė sumuštinio pusė buvo televizoriaus priedėlio "šaibos" ir kompiuterio "smigimas" pačiu netinkamiausiu metu.

Bet, paskambinus dėl to priedėlio TELIA, operatorius užregistravo, pranešdamas, kad jis būsiąs pristatytas per kelias dienas, o gal tik per savaitę. Per kurjerį.

Savaitės laukti nereikėjo, kurjeris paskambino už kelių dienų: "Po dešimties minučių atvažiuoju." Puolu traukyti visus "štepselius" iš to priedėlio, o vieno laido ištraukti nesugebu nė kaip. O telefonas jau riaumoja - kurjeris prie laukųjų durų. Jis rankose laiko pakuotę, o aš savo rankose neturiu nieko...

Kurjeris su kauke, aš su kauke, prašau, kad pakiltume laiptais ištraukti to prakeikto laido. "Ne, ne" - sumojuoja rankomis. Žinoma, jis teisus, nes atlieka tik kurjerio pareigas, išsiveždamas ir trokštamą dėžutę su naujuoju įtaisu.

Televizoriaus dėl to priedėlio nežiūrėjau mėnesį, galiu nežiūrėti ir kitą. Informuota esu, kiek ir kas man įdomu, klausydama radijo, lįsdama į įvairius portalus.

Kai į pagalbą dėl to neištraukto laido atėjo kaimynas, tik tiek ir tereikėjo: paspausti kažkokią "knopkę" prie to laidelio. Trys sekundės, - viskas. O aš "visą gramofoną" privalėsiu sukti iš naujo dėl to priedėlio pristatymo...

O su nauju kompiuteriu tai visai "šakės". Priprastasis, įvaldytasis buvo gal kokių 22 metų senumo. Oi, kaip kompiuterinės technologijos pasikeitė... O čia - naujutėlis, su begale "pričindalų". Bet įprastinių komandų įrankių kaip aname nėra. Reikės daug ko teirautis, prisikvietus guru.

Bet karantinas nesibaigė, o rizikos grupės žmonėms, turbūt, namuose kiurksoti reikės dar ilgai...

Taigi, prisipažįstu - nuotoliniu būdu dirbu "ekstremaliomis" sąlygomis.

Kai galva visai susisuko nuo neįmenamų mįslių, neliko nieko kito, kaip čiuožti į gryną orą. Kaip ir per visas išeigas, - kaukė ant nosies, dezinfektorius - kišenėje.

Padangiuose gyvenimas verda: mamos su vaikučiais, įvairiausio amžiaus dviratininkai, dažniausiai be kaukių, prazvimbia moment. Įbauginta visokių pranešimų dėl to viruso, galvoju: prazvimbė pakankamu atstumu, bet kokį šleifą paliko paskui save?

Pasižvalgau pro Botanikos sodo tvoros pinučius: žmonės darbuojasi, bet žydinčių tulpių ar narcizų plantacijų nematau - medžiai užstoja.

Prisėdu ant suolelio po žydinčia slyvaite šiapus Botanikos sodo tvoros. Išeidama iš namų visai neatsargiai pasikvėpinau mėgstamais kvepalais, kurie bemat priviliojo bites. Bet, greit susigaudžiusios, kad mano striukėje nektaro nėr,- nuskrenda.

Po slyvaite "darau ekperimentą": pravažiuojančios su kūdikiu vežimėlyje ponios pasiteirauju - gal ji žinanti, po kokiu medeliu sėdžiu? Gūžtelėjo pečiais - nežino.

...Dar sykį per karantinines dienas galvoju - kaip mes per tas įvairiausias technikas ir technologijas esame nutolę nuo gamtos. Ir vis tolstame, spiesdamiesi miestuose ir megapoliuose...