Gyvenimas pro langą: kaip tapau karaliene valdiškuose plotuose

2020-12-18 07:39

105 - oji istorija, gruodžio 18, penktadienis

Po dviejų savaičių kiurksojimo prie varvančio gyvatuko (kas ciklą skaito nuolat, žino istoriją, nekartosiu), bijant, kad pratrūks galutinai ir kils tvanas, pagaliau išeinu pasivaikščioti Padangiais, vilkdama du maišus šiukšlių. Vieną į konteinerį įmetu, kitą, sunkesnįjį, neužkeliu nė kaip. Suprantu - netreniruojami raumenys... Pastatau šalia konteinerio, nes tame maiše yra ir dar kam nors tinkančių maisto produktų likučių...

Ech, - LAISVĖ. Laisvė įkvėpti tyro oro. Kadangi išsirioglinau prieš pietus, kvartale - nė gyvos dvasios. Kaifuoju be kaukės. Be jos kaifuoju ir priėjusi dviračių takus prie Dangės. Tiesiog karalienė ne man priklausančiuose plotuose.

Sau išsikeliu uždavinį eiti iki įsimylėjusiųjų suolelio, kaip jį vadinu, Dangės vingio vietelėje. Pasėdėsiu, padūmosiu ir pakvėpuosiu. Išgraužk - sėdi du įsimylėję ar "vieno namų ūkio" pora. Su kaukėmis. Tik vienas užsidėjęs ją kaip reikia, jos - panosėje. Gal keičiasi "pamainomis" įkvėpti tyro oro?

Pasigailėjusi, kad neteko pasėdėti, kur buvau išsikėlusi sau tikslą, žinoma, susirandu kitą suolelį, bet nuo jo ne toks mielas akiai peizažas. Bet tyras oras juk tas pats.

Žiūriu, atvažiuoja su kūdikių vežimėliais turbūt "dviejų namų ūkių" ponios. Skubu užsimaukšlinti kaukę. Ponių "morzaraiščiai" - panosėje. Netramdau, neišmetinėju. Ir taip visiems sunku. Ponios aptarinėjo automobilių grūstis įvažiavimų į Klaipėdą postuose...

Matyt, jau po pietų žmonių pradėjo gausėti - kas "kultivavo" spartųjį ėjimą, kas bėgimą, kas dviratį mynė, kas, kaip ir aš, vos vilkdami kojas klibinkščiavo. Jiems jaučiau ypatingą pagarbą - jau nelabai paklusnioms kojoms įsakė eiti.

Pagal nustatytas taisykles, beveik visi su "morzaraiščiais". Bet dažniausiai - panosėje. Mane pradėjo varginti savosios kaukės - užsidėk, nusiimk, užsidėk, nusiimk - "ritualai". "Karaliene" ant ne man priklausančių plotų nebesijaučiau. O be to, skrandis jam įprastu metu pradėjo reikalauti darbo. Žinojau iš vakaro, ką ketinau pasigaminti pietums, bet teks keisti planus, nes skrandis jau pradėjo nejuokais "zyzti". Teks atidėti numatymus, ir jį užkišti kuo nors "ant greitųjų"...

Pasukus link namų, dar rūpėjo aplankyti alyvų krūmą, kuris prieš kelias savaites jau buvo pradėjęs krauti žiedus, o ir lapeliai, atrodė, - tik pašvies saulutė, ir jie prasprogs - tokie subrinkę. Ar jų nepakando šalnos, ar bekraunamų žiedų nesuėdė tegu labai negausus, bet sniegas Klaipėdoje. Ne, nei kraunami žiedai, nei lapų pumpurai nepajuodę. Kaip "grobį" iš šito pasivaikščiojimo parsinešu mažytę alyvų šakelę su keliais pumpurais. Ar prasiskleis šiltuose namuose - eksperimentuosiu.

Užmečiau akį ir į paliktą šiukšlių maišą prie konteinerių. Tebestovi. Bet dviračiu privažiavęs žmogus domisi jo turiniu. Išsitraukęs dėžutę su rūkytų strimėlių likučiais, "studijuoja" vartojimo datą. Tinka. Įsimeta į savo "prkinių krepšelį". Aš tą tvirto sudėjimo vyriškį mačiau ne pirmą kartą. Jis tikrai nėra panašus į "dugno" egzistencialistą. Dar anksčiau pagalvojau - gal kiaules augina, gal kokius miško žvėrelius maitina mūsų taip lenvabūdiškai išmetamais maisto produktais...

Išdrįstu prieiti ir paprašyti, kad iš maišo turinio pasiėmęs, kas jam reikalinga, tą man nepakeliamą pundulį įmestų į konteinerį. Nusišypsojęs tarsteli: "Būtinai, būtinai..." Aš skubiai pasitraukiu, taip ir neišdrįsusi paklausti, kam jis tuos "pirkinių krepšelius" naudoja...
Gal kada nors... Juk kiekvieną žmogų reikia prisijaukinti. Kaip Mažasis princas rožę ar lapę. Kada nors...