99 istorija, gruodžio 12, šeštadienis
Šiokia tokia šviesa į mano langus prasiskverbia - nuo kiemo žibintų. Kartais palube prašliaužia ir automobilių šviesos, kai jie posūkius daro. Tos šviesos toli gražu neprimena kalėdinių iliuminacijų...
Galėčiau savo balkoną kitaiska lempučių girlianda aptaisyti. Gal tris kartus ir esu tą dariusi kalėdiniu periodu. Bet kitaiskas darbas ir yra kitaiskas - kai kurios lemputės jau ir po pirmo karto perdegė. O be to daug nepatogumų - prailgintuvai, neužsidarančios balkono durys. O lauke žvarboka. Tiek to - apsieisiu be tų blizgučių, kurie nei širdį sušildys, nei protą apšvies.
Aną dieną akis kliudė fotografijos grando Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka. Tarsi nieko joje ypatinga - kavinė su tuščiais staliukais. Ir - pro langus krintanti šviesa, sukūrusi šviesotamsos karalystę. Apie ją šiaulietis filosofa Jurgis Dieliautas štai ką parašė:
"Šviesa turi savo langą, tiksliau kelis langus. Juose yra pralaidumas ir atlaidumas, nes per juos, per langus, šviesa yra pakviečiama, per juos ji yra įleidžiama. Tada šviesa randa savo maršrutą, savo greitį. O tada šviesa jau nugula, nuslysta tamsiais paviršiais, savais maršrutais, savomis slinktimis, sienomis ir grindimis. Ryto šviesa savomis slinktimis ir savu paslankumu, tai yra ta atėjusi ir kažką suteikusi šviesa, pasilikusi ir pasklidusi šviesa. Savu sklidesiu ir savu skleidesiu, sava trukme, esaties trukme, akimirkoje užsibuvusi šviesa... Žinoma, tai laukimo, šviesos laukimo, šviesos sugrįžimo, jos atogrąžos maršrutas. Šviesai reikia foninės tamsos, kad tamsa būtų įveikta ir atspindėta, skleistyje, sklaidoje atspindėta, fiksacijos nugalėta tamsa."
Kaip šis fotografas dirba, šiemet turėjau progos pamatyti Giruliuose, kai jis fotografavo savo draugo Alekso Mažono benefisą. Bet viskas su tuo benefisu nesibaigė - po jo Alekso teatro artistai, žiūrovai buvome rikiuojami fotosesijai. Apmetęs žvilgsniu nemažą minią, iš jos rankiojo po vieną - pagal spalvas. Suplukęs kaip kokį "pazlą" dėliojo žmones į savo įsivaizduojamą kompoziciją. Matyt, dar gerokai padirbėjo ir su A. Mažonu, darydamas juodai baltus jo portretus. O juose irgi "žaidė" šviesotamsos efektai. Susižavėjau. Ne tik šiuo atveju. Jis tikrai portretų fotografijos grandas, visai nepasitikintis atsitiktinumu, o kruopščiai atliekantis "namų darbus", ypač, kai rengiasi fotografuoti menininkus. Jie įviliojami į "spąstus", net neįtardami, kas jų laukia. "Fotosesintis" tikrai nesutiktų, o įvilioti į kokį nors veiksmą tiesiog nebeturi kur trauktis.
...Laukiame sugrįžtančios šviesos, kai dienos ims ilgėti po Kalėdų.
Rašyti komentarą