Gyvenimas pro langą: kai verkiama dėl išgirstų piktų žodžių

81 istorija, lapkričio 24, antradienis

"Aš nebaiges universiteto, neturiu diplomo, kuriu mokymo programas universitetams. Tokia ta Lietuvėlė. Kada paskutini karta darbinantis į darbą verslo įmonėje Jūsų paprašė parodyti popierinį aukštojo diplomą?" - paatviravo ponas fb erdvėse. Specialiai netaisiau nei gramatikos, nei skyrybos klaidų. Sprendžiant pagal pareiškimą, visko gali būti, kad ir vidurinės kurso nelabai įsisavinęs...

Kadaise, kai socialistinės grimasos virto į kapitalizmo kaukes, aukštos kvalifikacijos gydytoja pasakojo apie susidūrimą su pacientu, kuris "sklaidėsi" maždaug taip: "Tu, suka, tik pamėgink manęs per parą nepagydyti. Pasigailėsi - aš keturiasdešimt tūkstančių per dieną uždirbu.". Kai 1992-93 prasidėjo visokios veiklos, ir darbininkams nebemokėjo algų, dirbantis kojinių fabrike užmokestį gaudavo pončiakom, o karstadirbiai - karstais. Kur ir kam juos iškiši - tavo reikalas. Pasitaikydavo, kad už karstą "mokėdavo" pončiakom... Tad 40 tūkstančių per dieną skambėjo įspūdingai. Dabar jau nebepamenu, su kokia "valiuta" gyvenome: rubliais, "vagnorkėm", ar jau ir litais? Tada, bene madingiausios profesijos - "triusikų siuvėjų" - filosofija, atrodo, tebėra gaji. Na, kaip matome iš pareiškimo, "siuvėjai", gal tiksliau - siuvėjų, mezgėjų džinsų garinimo "cechų" organizatoriai - persikvalifikavo į akademinių programų kūrėjus.

Netgi, jei tai buvo tik "trolio" pareiškimas, žinau atvejų, kai šiaip ne taip vidurinę baigęs vyrukas universiteto studentams rašė kursinius ir netgi bakalaurinius... Žinoma, ne už ačiū.

Ir labai stebimės, kur ritamės su visais švietimais ir mokslais. Dar sovietmečiu stebėjausi, kokio lygio "kepami" profesoriai. Dabar dar labiau atsistebėti negaliu...

Einu kaisti kavos. Jau kelinta diena srebiu ją juodą, nes pasibaigė ir pienas, ir grietinėlės indelius ištuštinau. Vadinasi, reikia ruoštis į parduotuvę kaip į kosmosą. Nes ir duonos atsargos - į pabaigą. Stebiuosi, kad koronė dar maisto pramonės pamatų nesugriovė. PC, bent kol kas, dar visko yra. Net cigarečių ir kavos. Pabrango, bet yra...

...Aną dieną paskambino draugė. Iš pradžių verkė, o paskui ir raudoti pradėjo. Ne, ačiū Dievui, korone nesusirgo, niekas nemirė. Ją labai skaudžiai įžeidė. Ne, ne koks praeivis gatvėje ar ant galvos lipantis pirkėjas parduotuvėje. Gilų skausmą sukėlė vienas iš pačių artimiausių žmonių, kuriuo ji rūpinasi jau kelintus metus. Guodžiau, kaip mokėjau. Net autoritetą - šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą pasitelkiau:

"Mes lengviau iškenčiame smūgius, bet kiek sykių kentėjome ir verkėme dėl žodžių?"

Taigi, atsargiai su tais žodžiais. Kartais labai pravartu užčiaupti užtrauktuku savo srėbtuvę. Jei turi bent kiek smegenų...

Šiandien net parašius tekstą ir žvilgtelėjusi pro langą nematau aušros pėdsakų. Bet juk išauš, ar ne?

...Einu srėbti, turbūt, spėjusios ataušti juodos kavos.