170 - oji istorija, vasario 23, antradienis
Radijas man ten gyvenančio balsu pasakoja apie Norvegijos slidinėjimo trasas. Jau kažkuriame "Gyvenimo pro langą" ciklo gabalėlyje esu užsiminusi apie santykį su slidėmis. Nostalgijos jokios...
Kaip ir norvegų maistui. Šioje šalyje, savaitę gyvenusi norvegų šeimoje gal kokiais 1992 m., pirmą kartą patyriau ir pamačiau, kas tai yra visokie ten dribsniai pusryčiams...
Dabarties cituoju vieną poną Lietuvoje: "Šiandien valgau pirktą šiltnaminį pomidorą prie kepsnio, - neskanus, nieko bendra su pomidoru... Kepsnys - beskonis...
Štai prie ko atėjome su tuo nekaltu, nekaltu, nekaltu žodžiu "pelnas"... Pelno siekianti... Tfu..."
Ir negalėčiau tam ponui nepritarti. Pirmuosius maisto produktų skonių pokyčius pajutau dar sovietmečiu. Spaudos dienos proga kolegų prašiau į eiseną nuo redakcijos Šaulių gatvėje iki "Meridiano" atsivesti savo augintinius. Jiems buvo pažadėti prizai. Sukau galvą, kas tiems šunėkams tiktų ir patiktų?
Primenu,- nei šunų, nei kačių maisto dar nebuvo, visokių ten žaislų - irgi. Šunes su katėmis būdavo maitinami tuo pačiu, kuo misdavo ir jų šeimininkai. Taigi nusprendžiau - dešrelės kolegų augintiniams bus pats tas.
Kai prie "Meridiano" aikštelėje šunauja pradėjo rodyti, kuris ką sugeba ir moka, dalijau prizus - po dešrelę į nasrus. Nė vienas apdovanotasis šunėkas prizo neėdė...
Kai tuos "prizus" paragavau pati, supratau kodėl... Mieste jau "vaikščiojo" gandai - mėsos kombinate į dešras pradėtas grūsti... tualetinis popierius. Bet tai nebuvo tiesa. Tualetinis popierius buvo klaikus deficitas. Į dešras kimšti buvo pradėti visokie ten kaulų miltai, subproduktais vadinami karvių tešmenys ir panašūs dalykėliai. Žodžiu, jau tuomet buvo pradėta dirbti "pagal naujas technologijas". O kad tų produktų kratėsi ir žmonės, ir jų augintiniai - kas kam rūpėjo. Rūpėjo tonos produkcijos...
Atsimenat, kaip džiūgavom, jau santvarkoms pasikeitus, atradę "tarybines" dešreles? Jose atpažindavome kadaise jaustus skonius ir netgi kvapus. Kažkam nepatiko tas pavadinimas. Pakeitė. Netrukus pakito ir tų dešrelių skonis.
Ir ko aš čia "užsivedžiau" su tom dešrelėm? Todėl, kad pakito ne tik jų skonis. Ar atpažįstame pc agurkus, pomidorus? Ar jaučiame mėsos - jautienos, kiaulienos, netgi labai brangios avienos, pirktų pc, skonius? Vienodi, tarsi Čarlio Čaplino komedijoje išsivirti batai. Nei sukramtyti, nei praryti. "Naujos technologijos" - siekti pelno... Ir ko dabar stebimės tais po planetą sklandančiais virusais?
Kai sunkiai susirgo dabar jau šviesaus atminimo mama, taip apsidžiaugiau gruodžio mėnesį pc pamačiusi braškes. Pirkau nedidelį indelį, nes mano biudžetui jos buvo brangokos.
Ir tokia džiaugsminga lėkiau namo pradžiuginti mamą. Pakandusi uogą mama ją išspjovė. Panašiai, kaip kolegų augintiniai, pakandę dešrelės "prizą". Pirmą kartą gruodžio mėnesį gal 1991 m. paragavau braškę ir aš. Na, neišspjoviau - brangybė juk, - bet puikiai supratau mamos reakciją: augintos ne valgyti, augintos pelnui. Na, tokios plastmasinės braškės.
Taigi, prieš tris dešimtmečius viešėdama norvegų šeimoje, pusryčiams kartu su jais srėbdavau dribsnius, užpiltus sultimis arba pienu. Ir taip svajodavau apie kiaušinienę su lašinukais...
Pietums, vakarienėms drauge su kolege, gyvenančia kitoje norvegų šeimoje, būdavome kviečiamos į kitus namus. Kaip taisyklė - vaišindavo žuvimi. Stebėjausi - beskonė, bekvapė. Apie sveiką mitybą, žaliavalgius dar nebuvau girdėjusi. O toje šalyje, matyt, jau tuomet, prieš 30 metų, buvo kraustomasi iš proto dėl visokių ten cholesterolių, kraujagyslių kalkėjimo ir t.t.
...Galvoju - gal užsiveisti savo ūkelį? Bekonų gal neauginčiau. Ale vištos visai praverstų. Bet, kai pagalvoju, kad augintoms, mylėtoms paskui reikėtų galvas kapoti... Tiek jau to. Valgysiu plastmasinius kiaušinius iš pc... Ir labai pasidžiaugsiu, kai kas nors iš savo "ūkės" padovanos pačių užsiaugintą pomidorą su visais jam priklausančiais skoniais...
Rašyti komentarą