Gyvenimas pro langą: Kai pamiršti būti laimingas

2021-03-14 09:37

188 - oji istorija, kovo 14, sekmadienis

Kiek bespoksau pro tą langą, - į kaimyno kadaise pakabitą, o neseniai ir šį pavasarį išvalytą inkilą šmurkščiojančių paukštulių nepastebiu. Kažin kokie jame apsigyvens? Norėčiau, kad susiporavę varnėnai.

O per radiją man dainuoja Antanas Šabaniauskas. Dainuoja "Paskutinį sekmadienį". Žinoma, užlieja "atminimų karšta banga" - Vilniaus restoranas "Šaltinėlis" Žirmūnuose, "Literatų svetainė" per gatvę nuo arkikatedros. "Šaltinėlyje" Šabaniauskas apie 1973-75 metus dar dainuodavo, į "Literatus" užsukdavo pasižmonėti.

Kai vaikystės ir jaunystės draugės šeima kėlė sparnus į Izraelį, o mes, didelis būrys, susirinkęs jos išlydėti, paskutiniu momentu, kai prie Klaipėdos daugiabučio jau burzgė "transportas", vaikystės draugės mama paprašė sudainuoti "Paskutinį sekmadienį", nors buvo visai ne toji savaitės diena. Bet toje dainoje yra žodžiai "Daug tokių sekmadienių turėsi,o kur dingsiu aš, nežino nieks..." Dainavom ir žliumbėm, suprasdami, kodėl draugės mamai reikėjo būtent šios dainos. Gal jos reikėjo ir dėl kitų priežasčių, nes daina vis dėlto apie nelaimingą meilę...

Ak, tikrai nežinau, kas už ko gyvenime "užsikabina", ir kas juos per gyvenimą veža. Galiu tik spėlioti arba bent įtarti. Banaliai įtarti: bliūdas srėbalo, kabinamo dideliu šaukštu, money, money, valdžia ir galios lemti kitų žmonių likimus, kokia nors aistra bet kokiai gyvenimo apraiškų sričiai - kad ir drugelių ar pašto ženklų kolekcijai? Bet spėliodama ir įtarinėdama įbrisčiau į tokias džiungles, kad kelio atgal prie savo lango tikrai neberasčiau.

Kuo tik manęs tas gyvenimas nebuvo pastvėręs. Vaikystėje - "kolekcionuoti" saldainių popieriukus. Neilgai tas tvėrė. Kai augau, tiek tų saldainių rūšių su popierėliais ir tebuvo. Kai tėvas kažkokia proga padovanojo tarpukario Lietuvos, net nebepamenu kokį pašto ženklą, ohoho, kokia apėmė aistra "kolekcionuoti". Labai neilgai truko. Nes kokių 10 metų nelabai įsivaizdavau, iš kur tų ženklų prasimanyti - į namus pareidavo negausūs laiškai vis su tomis pačiomis markutėmis, kurių raudonam fone - kūjis ir pjautuvas. Labai laukdavau, kada tėvas iš sesers Kanadoje gaus laišką. Ant jų būdavo užklijuota įdomesnių tų pašto ženklų. Bet laiškai buvo reti. Užmečiau ir tą "kolekciją".

Ai, buvo tų kolekcijų, įskaitant ir knygų, manija ir brandesniame amžiuje. Bet nė viena neišsivystė į aistrą. Nes viskam reikia ir laiko, ir žinių, o dažnai ir pinigų. Užtat labai pagarbiai žiūriu į tuos žmones, kurie aistras ir kolekcijas išsaugo nuo mažumės iki gilios senatvės. Kažkas juos pakabina taip, kad nebepaleidžia visą gyvenimą. Ir tie jų pomėgiai veža. Gali dirbti patį nuobodžiausią darbą ant svieto, bet jie turi vežančią aistrą. Joje tarsi kokiam povandeninim laive užtraukia visus liukus ir nugrimsta ten, kur yra laimingi.

Paskutiniu metu mane pagauna ir pradeda vežti visai nesistemingi reikaliukai. Užsikabinu už kokios frazės, kuri padaro įspūdį, ir pradedu knistis, kas ją pasakė ar parašė. Ir kodėl? Ir padarau atradimą. Dažnai tik sau pačiai atradimą. Bet dėl savo nuostabos ir atradimo pasijuntu beveik laiminga.

Va, vakar, skaitančią esė, "pakabino" Viljamas Bleikas (William Blake) vienintele cituota fraze: "Kiekvieną naktį ir kiekvieną rytą Žemėje kažkas gimsta kentėti. Kasnakt ir kasryt kažkas gimsta laimingas. Vieni gimsta sėkmei, o kiti - begalinėms naktims."

Kas tas Bleikas? Puolu naršyti. Vaje, mus skiria beveik 200 metų. Kodėl tas anglų poetas, dailininkas, mistikas ir vizionierius ėmė ir pakabino? Atsitiktinai? Manau, ne, nes, turbūt, man to reikėjo. Gal jis savo gyvenimo kelyje neįvertintas ir nepripažintas rašė kaip tik man į širdį paleisti strėlę? Beveik po 200 metų... O tų strėlių, strėlyčių, pradėjus domėtis, gavau ir daugiau. Jei ne į širdį, į smegenų pilkąsias ląsteles:

Niekada nežinosi pakankamai, jeigu nežinosi daugiau negu pakankamai.

Visa, kas gyva, gyvuoja ne dėl savęs.

Žmogus, niekad nekeičiantis savo nuomonės, yra nejudantis vanduo, kuriame veisiasi proto ropliai.

Aš neapkenčiu vos pastebimų šypsnių, aš mėgstu juoką.

Beveik viską "prisimatavau" sau. Ypač tą juoką, kurio dabar taip stinga. Gal ir jūs kai ką prisimatuosit? Ir, nepaisydami niūrumo aplinkui, nepamiršit būti laimingi. Gražaus sekmadienio, kuriame gal būt kažkas "pakabins"...