Gyvenimas pro langą: Kai ima trūkti įspūdžių

2021-02-12 07:23

160 - oji istorija, vasario 12, penktadienis

Aną dieną pro langą matydama keistai einantį išvedžiojamą šunėką nesureagavau, - gal koją pasidūręs, gal kokio šuniško artrito paveiktas?

Šįryt, matydama panašiai keistai kojas ir kojytes dėliojančius bent keturis įvairaus dydžio išveddžiojamus augintinius, supratau - kojoms ir kojytėms šalta. Ir šunys per sniegus bei ledus eina tarsi per žarijas. Termometras balkone rodo minus keturiolika. Vadinasi, ir jiems reikalingi batai "sudie, jaunyste"...

...Ir kur tik nebuvau - Stambule, Dubline, Londone, Delyje, San Franciske, Čikagoje, Tel - Avive, Peterburge pasisukinėjau. Atvipo žandikaulis? Man tai tikrai. Kai aptikau tokį p. Vilmos, gyvennčios Čikagoje, paraginimą keliauti:

"Ką bandžiau man "online" - neprilipo.
Koncertai "online" yra žiauru. Pasileidi garsiai per kolonėles, vis tiek nėra publikos alsavimo. Iš bado - galima, pliusui kad mačiau. Bet neverta.

Bandžiau kelionių turus "online". Kai kurie - nieko, kai kurie - neverti laiko sąnaudų. Viena, kai eini miestu, ir visai kas kita, kai matai ekrane besikeičiančias nuotraukas. Ačiū. O šitas projektas man yra super: važiuoji pasaulio miestų gatvėmis, gali greičiau ar lėčiau, klausasi muzikos, gali keisti radijo stotis. Arba įsijungi miesto triukšmą. Miesto triukšmas man patinka. Alsuoja skirtingai.

Indijoje, Delyje, visi "ant signalo". Kaip ten vairuoja, iš viso nesuprantu, nes visi juda vienu metu į skirtingas puses ta pačia juosta - ir pėstieji, ir automobiliai. Ir muzika čia super.

Pralėkiau Rio de Janeiro. Neseniai peržiūrėjau brazilų serialą originalia kalba su angliškais subtitrais, vos neišmokau portugalų.

Besivažinėdama perskridau superine krantine prie Atlanto, pasidairiau Copacabana rajone. Vieta, kurią norėčiau pamatyti gyvai.

Tokijas - atrodo, kelio ženklai tokie patys, bet ten pavairuočiau net kokius tris metrus, ir viskas. Stokholme sniegas, dingau greitai. Stambulu grožėjausi naktį. Nuostabus miestas, buvau. Havana, Kuba, kaip iš 60 - ųjų filmo. Net nežinau, kuriam mieste man įspūdingiausia, maluosi visur. Kai pasaulis užsidaręs, šitas projektas yra magiškas." Ir nuoroda https://driveandlisten.herokuapp.com/...

Galėsite ir jūs pakeliauti. Aš pirmiausiai keliavau po miestus, kuriuose esu buvusi - Londoną, Paryžių, Prahą, Oslą, Stokholmą, Tel - Avivą. Nieko neatpažinau.

Ką atpažinsi, kai vaikščiojai pėsčias. Automobiliu, o tai automobilinės kelionės, į Liuksemburgo sodus, Luvrą, ant Karlo tilto, į Bakingemo rūmus juk neužsuksi.

"Varau" į Seulą, kuriame niekuomet nebuvau. Tiesiog pritrėškė gelžbetoninis tunelis. Delyje visai nesusigaudžiau eismo taisyklėse, kurių, turbūt ir nėra: rodo posūkius, varo tiesiai.

Reik pasidairyti Niujorke. Kaip jame išsitenka ir dviratininkai - mįslė. Patiko, kad yra nurodytos juostos gaisrininkams. Bet jos, kaip kokie dviratininkų takai Klaipėdoje, ima ir nutrūksta ar nei iš šio, nei iš to "persimeta" į priešingą eismo pusę.

"Nudraivinau" ir į Vuhaną, iš kurio koronė esą po svietą pasklido. Bet net viso pasaulio mokslininkų grupė, besišlaisčiusi tame Vuhane, taip ir nepadarė jokių išvadų. Šeimininkai rodė tik švarias menzūrėles. Spėju - užterštas per metus juk spėjo susiplauti...

Ai, geriau - atgal į Europą. Madride, kuriame irgi niekuomet nebuvau, atpažįstu gatvę, regėtą sapne. Dublinas man pasirodė vos ne Klaipėda su Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštu. Beje, ir žiūrėtas Paryžius vietomis priminė Kauną. Kaip ten būtų, pakeliavau.

Ir nusprendžiau - Europa mielesnė. Kol kas dar pasitaiko "oazių", neužstatytų betonu ir "slovikais".

Kiek pasipiktinusi, kad tame projekte Jeruzalės ir Vilniaus neužtikau, sugrįžtu prie savo darbų kamaroje.

Geros dienos. Verčiau pėstute, o ne važiuotiems. Tikimybė aptikti naujai per karantinus pastatytą kokį "sloviką"...