Gyvenimas pro langą: kai galiu žiūrėti televizorių, o jo man visai nereikia...

15-oji istorija: kai galiu žiūrėti televizorių, o jo man visai nereikia...

Velykos, balandžio 13, pirmadienis.

Oi, tikrai turiu ką veikti. Bet, kai jau skaitytojai, atrodo, įniko į tą beveik dienoraštį "Gyvenimas pro langą" ir įvairiais pranešimais, telefono skambučiais ragina tęsti, jaučiuosi įpareigota. Tęsiu. Šįryt pirmiausia, kas nustebino, - televizoriaus priedėlyje užsidegusi raudona "lempučiukė", - vadinasi galėsiu žiūrėti televizorių. "Telia" nuolat el. p. praneša apie tinklo plėtrą ir gresiančius nepatogumus, bet prieš Velykas tokio pranešimo nesulaukiau. Priedėlis išjungtas...

O man šiandien to teliko nebereikia. Jo reikėjo, kai Velyknaktį vienas kanalas rodė "Černobilį", kai vakar popiežius Pranciškus tuščioje Petro ir Povilo bazilikoje laikė mišias, o paskui laimino miestą ir pasaulį. Žinau, kad kas nors atsiųs "linką" su "Černobilio" serijomis, - žiūrėk, jei taip nori. Bet technologijose esu '"slabna", nemokėčiau persivesti į teliko ekraną, o žiūrėti mažame kompo ekranėlyje - grynas "šaizė". Prieš keletą metų, kai vienam bendradarbiui prisipažinau taip norinti pažiūrėti Bergmano filmą "Žemuogių pievelė" (kai bent kelis kartus tą pievelę žiūrėjau jaunystėje, daug ko nesupratau garbaus amžiaus žmogaus "sapaliojimuose", nesupratau lygiai taip pat, kaip su juo vykusi jauna porelė, tad norėjau pasitikrinti, ką suprasčiau dabar...) moment jis man įteikė flešiuką su filmo įrašu. Jį tereikėjo įstatyti į televizoriaus "inkilėlį", ir smaksok į sveikatą.

Bet... pradėjau žiūrėti, kažkas pasibeldė į duris, filmą sugebėjau sustabdyti, o peržiūros pratęsti įsijungti taip ir nebesugebėjau. Nes teliką reikia valdyti dviem pulteliais, o iš kur aš žinau, kuriame ir kokį mygtuką reikia spausti... Taigi šiandien man televizoriaus visai nereikia.

Pusryčiams - kiaušinis. Iš pintinėlės ištraukiu du - vienas mažesnis, žinau, tas iš "namų ūkio", kitas didesnis - iš pc. Trenkiu, kažkodėl skilo "naminis", nors įsivaizdavau tą, prekybcentrinį suskaldysianti...

Pakikenau, kai Klaipėdos dramos teatro aktorius Donatas Švirėnas fb erdvėse prisipažino maždaug taip: per karantiną nebėra pusryčių, pietų ir vakarienės, yra nepertraukiamas valgymas.

...Vakar besižvalgydama pro langą, mačiau šeimas, po pietų išėjusias pasivaikščioti. Jau minėjau, kad mūsų kvartalas - jaunų šeimų gyvenvietė. Tokių "senolių" kaip aš jame tegyvena vienas kitas. Stebėjau bent kelias šeimas - tėvai su kaukėmis, atžalėlės su kaukėmis. Duok, Dieve, apsisaugoti nuo tos karonės... Šįryt kol kas "scena" tuščia.

Apsiniaukę, šaltoka. Ne, meluoju, - "scena" ne visai tuščia. Ant pievutės, kuri šiemet pražaliavo ir žiemą, strikinėja špokai (reikės "pasigūglinti", kuo špokai skiriasi nuo varnėnų). Tuos špokus pažįstu todėl, kad aš, asfalto vaikas, augau P. Cvirkos - Turgaus gatvėje. Priešais mūsų buto miegamąjį žaliavo liepos. Dabar jau negalėčiau pasakyti, ar tėvas kiekvieną pavasarį kaldavo inkilus ir įkeldavo į tas liepas, ar su pertrūkiais juos pakeisdavo. Bet puikiai prisimenu, kaip tėvas su mama, sukišę nosis prie miegamojo lango, tyrinėdavo, ar tame inkile apsigyvens pavasarį parskridę špokai, ar ne. Ir kaip džiaugdavosi pamatę - apsigyveno, peri. Man tie jų tyrinėjimai ir džiaugsmai buvo visai svetimi. Bet, kai rytais pažadindavo špokų "melodijos" - patikdavo.

Dabar mūsų kvartale mažai kas rūpinasi tais inkilais ir varnėnais. Bet kaimynas iš namo gretimo įėjimo pakabino. Ne šiemet, anksčiau. Prieš keletą dienų mačiau, kaip jis apžiūrinėjo tą inkilą. Veidas buvo nušvitęs. Matyt, pajuto ženklus, reiškiančius - kažkas jame jau čypsi. Jo veidas švytėjo panašiai kaip mano tėvų, laukiančių, ar kas apsigyvens "mūsų" liepoje. Tik DABAR pradėjau suprasti, kaip gyvenime svarbūs ryšiai. Ne tik tarp žmonių, bet ir su gamta.

...Parūpo, ką tie špokai žalioje pievutėje randa lesioti?