125 - oji istorija, sausio 7, ketvirtadienis
Šiąnakt taip elegantiškai snigo,- nenorėjau trauktis nuo lango. Tuo labiau, kad Trijų Karalių proga su kolege, mane vadinančia suolo drauge pagal "giminystę" universitete, dalijomės įspūdžiais, kaip kuri pasitikom Naujuosius. Ji - mindama dviratį... Ne, ne treniruoklį namuose - link jūros ir atgal.
O ryte,- jokios elegancijos: pliurza keliuke, kuriuo kaip kokioje autostradoje zuja automobiliai. Nors irgi elegantiškai snyguriuoja.
Žiūriu pro langą į statomos mokyklos kontūrus ir galvoju, - kiek tiesos provincijos mokytojos pasvarstymuose?
"Žmonija gavo ligą, kurios nusipelnė.
Žmonės nustojo vertinti sveikatą, todėl gavo ligą, padedančią suprasti, jog sveikata rūpintis reikia.
Žmonės nustojo vertinti gamtą, todėl gavo ligą, kuri leidžia tik minimaliai pabūti gamtoje, kad pajustume, ką ji reiškia.
Mes užmiršome, kaip gyventi šeimoje ir liga uždarė mus namuose, kad ir vėl to išmoktume.
Mes nustojome gerbti pagyvenusius žmones, todėl gavome ligą, kad prisimintume, kokie jie pažeidžiami, ir kad vėl pradėtume juos mylėti ir gerbti.
Mes nustojome vertinti medicinos darbuotojus ir išgyvename tai, kas padeda suprasti, kaip gyvenime jie mums reikalingi.
Mes nustojome gerbti mokytojus, todėl liga uždarė mokyklas, kad tėvai suprastų, kas yra mokslas ir vaikų lavinimas.
Mes galvojome, kad galime viską nusipirkti, visur būti ir susitikti su kiekvienu, kada tik panorėję.
Todėl gavome ligą, kad suvoktume, koks stebuklas yra susitikimai ir bendravimas, kokia laimė vaikščioti, kalbėtis, apkabinti ir mylėti.
Mes laisvalaikį leidome supermarketuose, todėl liga mus uždarė, kad suprastume, - laimės ir džiaugsmo už pinigus nenusipirksi.
Nepaprastai daug laiko mes skyrėme savo išorei, lygindami save su kitais, todėl liga uždengė mūsų veidus kaukėmis tam, kad suprastume, - visas grožis yra mūsų sielose.
Mes galvojome, kad esame šios Žemės šeimininkai. O liga įrodė, kad kažkas mažas ir nematomas gali valdyti pasaulį ir nuleido mus ant Žemės, kad sugrąžintų mums mokėjimą vertinti mažus dalykus, trapų mus supantį pasaulį ir išmokytų nuolankumo.
Ši liga daug ką iš mūsų atima, bet daug ir duoda. Ji suteikia galimybę daug ko pasimokyti ir suvokti, kas gyvenime yra svarbiausia.
Tik todėl mes ir gavome šią ligą.
Būkite sveiki."
Dabar tų pasvarstymų yra visokių visokiausių. Bet nenuneigiama viena - pagal galimybes veržiamės į gamtą. "Namų ūkiais" ir vieni. Kai kas netgi prisipažįsta buvęs "apsinuodyjęs" žmonėmis. Pagal įvairias darbo sritis manęs nestebina tokie pareiškimai.
Mane stebina kertami miškai, šimtamečiai medžiai miestų ir miestelių gatvėse, aikštėse, netgi aplink restauruotas pilis, dvarus, "ant menčių" paguldant sveikų medžių ištisas alėjas. Atsodinsim, atsodinsim - žada valdžiažmogiai, susižavėję trinkelėmis arba betonu užliedami žalią žolę aplink kokią šventovę. "Atsodinimas" baigiasi keliais žemaūgiais beveik plastmasiniais "bonsais".
Statomai Lietuvos šimtmečio mokyklai prieš mano langus irgi buvo iškirstas didžiulis medžių plotas. Tos mokyklos projekte mačiau kelis "bonsus" ant trinkelių nupaišytus. Didžiulis kvartalas praradome bent šiokią tokią kompensaciją nuo nenutrūkstamai pro gyvenamuosius namus zujančių automobilių išmetamų dujų. Užtat turėsime mokyklą. Į kurią kvartalo vaikai galės ir pėsti žingsniuoti. Tik štai - per 15 metų tie vaikai, su kuriais rinkosi čia gyventi jų tėvai, jau užsieniuose besimokantys ar dirbantys jaunuoliai ir panelės. Mamų su vežimėliais pro langą nematau prūdais. O jei "nuotolinis mokymas" taps gyvenimo norma? Tiek to - neskubėsiu į ateitį, kokia ji būtų.
Šventės pasibaigė. Juk galiu ir pazysti? Gražios dienos, nepaisant visko. Nes už lango taip elegantiškai snyguriuoja.
Rašyti komentarą