Gyvenimas pro langą: Kai biologiniai laikrodžiai tiksi

2021-01-24 09:00

142-oji istorija, sausio 24 d., sekmadienis.

"Kodėl aš, kaip kokia karvių melžėja turiu keltis šeštą valandą ryto?", - kadaise, gal kokiais 1992 - 93 metais viešbutyje burbuliavo žymus fitodizaineris iš Maskvos po sėkmingo gėlių šou reprezentacinėje Kišiniovo salėje. Joje, dainuojant Moldavijos estrados pasididžiavimui Jon Suručianu, fitodizaineriai iš beveik visų buvusių SSRS šalių dėliojo gėlių kompozicijas, kurias vertino ir vietas skirstė žiuri. Na, aš į tą šou ir žiūrėjau kaip į meną. Net nenutuokdama, kad tai jau biznis.

Tą supratau keleriais metais vėliau, kai panašus šou buvo surengtas Kijeve. Jį rėmė kažkokia jau spėjusių praturtėti žmonių grupė. Ir supratau labai neįprastomis aplinkybėmis.

Po pasirodymo, vietų paskirstymo beldėmės kažkur į Kijevo užmiestį, kur kažkokiam restorane vyko ta proga surengtas balius. Pirmas, nustebinęs dalykas buvo - batiuška baliaus salėje su striptizui skirtomis lazdomis laimino vakarienę.

Antras dalykas tai ir visai pritrėškė - šokiui pakvietęs visai nešpietnas ponas buvo su...neperšaunama liemene po nepriekaištingai pasiūtu kostiumu. Kai uždėjau ranką ant peties ir kažką neįprasta pajutau, o paskui ir pabeldžiau tam nešpietnam ponui į krūtinę, klausdama, kas tai, jis atvambryjo vieną švarko pusę. O iš jos vidinės kišenės kyšojo, neskiriu aš tų ginklų, turbūt pistoleto, o gal kolto rankena.

Garbės žodis - išsigandau. Bet iš šokių aikštelės nesprukau. Kur spruksi, kai net nežinojau, kokioje vietovėje esu.

To išgąsčio nenumalšino nė striptizo šokėjos, besirangiusios aplink strypus. Ir batiuška dievobaimingai akių nebuvo nuleidęs. Kažkas iš gėlių šou dalyvių aiškino - jis iš gretimai naujos pastatytos cerkvės. Ji pastatyta šou rėmėjų lėšomis.

Kas tas nešpietnas ponas buvo - apsauginis, gėlių šou vienas mecenatų? Iš kur aš žinau. Bet likusį vakarienės - baliaus laiką tikrai tirtėjau. Žinoma, vengdama tai viešai parodyti.

O į tuos šou dardėjau kaip žurnalistė. Nes juose dalyvavo ir klaipėdietis. Abiejuose tapo prizininku. Ką nedelsdama straipsneliokais jau grįžusi pranešiau miesto spaudoje. Primenu - dar nei kompų, nei planšečių, anei mesendžerių nebuvo. Viskas - tušinuku ant popieriaus, paskui mašininkės, na, ir visa kita laikraščio leidimo eiga su gausiomis iliustracijomis. Nes tie šou iš tiesų buvo įspūdingi. Juose pirmą kartą pamačiau strelicijas - tokias oranžines gėles, panašias į giedantį gaidį. Anturiumus, orchidėjas jau buvau mačiusi. Bet ne tokiais kiekiais vienoje gėlių kompozicijoje.

Jau žinojau ir apie visai ne orchidėjiškus šou užkulisius su visokiomis žolėmis, net kokių varnalėšų ar paprasčiausių kopūstų lapais. Tai tas garsusis fitodizaineris iš Maskvos ir burbuliavo prižadintas 6 val. ryto patvoriuose tų žolių ir varnalėšų lapų rinkti.

O jį prisiminiau todėl, kad kartais ketvirtą - penktą ryto mano biologinis laikrodis "zvanyja" - kelkis. Nesvarbu, kad gal tik trečią nakties įgriuvau į lovą. Na, juk ne melžėja, karvės nemūkia, paršeliai nekriuksi. Ale keliuosi. Nes žinau,- nesikelsiu, prasivartysiu, prasiražysiu. Ir nieko nepadarysiu. O jei taip,- atsiliksiu nuo visokių ten redakcinių grafikų.

Na, kaip ir bet kuriame žemės ūkio lopinėlyje ar kaimo sodyboje: liks nešienauta, neravėta, nepatręšta. Gerai, jau gerai. Dar ne vasara. Ir net ne pavasaris. Bet biologiniai laikrodžiai tiksi. Nors tu ką.

Už lango - tik šviestuvo apšviestas kiemas. Kol kas ir žmonelių, išvedžiojančių šunis, nematau. Šunys irgi pagal savo šeimininkų biologinius laikrodžius rąžytis pradeda. Labai spalvingai tai "nupiešė" draugė, pasakodama, kaip jos kalytė, šeimininkui besiruošiančiam keliauti su šiaurietiškomis lazdomis, pakyla iš guolio ir kad ims rąžytis, mankštintis.

Visą laiką tvirtinu - turime ko pasimokyti iš savo ar ir svetimų augintinių. Ar taip darome,- visai kiti reikalai. O ypač per mus užklupusius karantinus. Gražaus sekmadienio.