Gyvenimas pro langą: ką priminė pražydusi ieva?

39-oji istorija: ką priminė pražydusi ieva?

Ketvirtadienis, gegužės 7 d.

Ajajai, prieš mano langą pražydo ir ieva. Ačiū, karantine, kad ją, po jau beveik penkiolikos metų gyvenimo čia, pagaliau pastebėjau. Būsi labai brangi šio išbandymų laikotarpio liudininkė. Jei negailestingi gretimų statybų kirviai nepasikėsins ir į tave.

Dabar ir galvoju: ar ankstesniais metais, kai siautulingai švęsdavome Spaudos dieną, o, stojus atkurtai nepriklausomybei - Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, ievos žydėdavo?

Kažkodėl ievų buketo nepamenu...Per prasti tavo kvietkeliai. Greitai nuvysta ir žiedlapiai nubyra. Kur kas tu įspūdingesnė neapskabyta, bandydama grožiu pasigalynėti su žydinčiomis obelimis.

Bet grožio konkurse pagal mane vis dėlto "mis" obeliai skirčiau. Ievai ditirambus giedočiau už svaiginantį aromatą. Deja, per automobilių išmetamas dujas, jis mano "kamaros" nesiekia.

Kaimynė, išvažiuodama (atsinaujino tarpmiestinis autobusų eismas, kol kas ribotas, bet atsinaujino!) pas giminaitę, paliko raktelį nuo pašto dėžutės. Tai įpareigojimas išimti laikraščius. Ji turbūt vienintelė mūsų įėjime popierinio laikraščio prenumeratorė.

Kadaise laikraščius, žurnalus išnešiodavo, tiksliau, išvežiodavo, mindama dviratį, pensininkė mokytoja. Kai jos, nesiskundžiančios, inteligentiškos ant to dviračio pasigedau, iš kiemsargio išgirdau - pasimirė...

Dabar net nežinau, kas tą laikraštį kaimynei kiekvieną rytą prieš septynias pristato.

O pašto dėžutės jau senokai prarado savo kadaise tokią svarbią paskirtį - pro skylutę įmesti laiškams. Kažkaip nepastebėjau, kad kaimynai, sutapus dėžučių rakinėjimo "grafikams", išsitrauktų LAIŠKĄ. Visi, kurie dar nėra galutinai susiinternetinę, išsitraukiame valdiškus vokus su pranešimais apie mokesčius. Mokesčiai, mokesčiai, mokesčiai. Labai įvairūs tie pranešimai, ne tik už komunalines paslaugas. Tuos labai retai nudžiuginančius ką nors ir kaip nors valdiškus pranešimus irgi išnešioja pensininkė. Sunkiai bepaeinati, bet dar einanti.

Panašias ponias mačiau Kanaruose. Jos laikraščių nenešiojo. Nes jos - ne iš Lietuvos čia atvažiuoja. Iš Europos šalių pasišildyti šaltuoju periodu kur nors Norvegijoje, šiaurinėje Vokietijoje. Ir net iš šiaurinės Italijos atskuodžia. Tikrai ne laikraščių per lietų ir sniegus dviračiu išvežioti.

Lietuvoje apie orią senatvę vis dar tik pliurpiama. Pliurps ir rinkiminiu laikotarpiu. Ir turės argumentą - už pandemijos išbandymus išmokėtus 200 eurų. Jeigu, savaime suprantama, jie bus išmokėti.

Jau kiek tų pažadų iš valdžios girdėjo ne tik "pencinykai", bet ir visai kitą visuomeninį socialinį statusą turintys Lietuvos gyventojai.

...Kažin kiek tos mūsų kišyklos bus užkimštos makulatūra, artėjant šiųmetiniams rinkimams į Seimą? Gal glėbiais laikraščių (buvo paėjusi mada - būtinai savo rinkėjams prisistatyti vienkartiniu arba ir periodiniu rinkiminiu laikotarpiu laikraščiu), skrajučių, lankstinukų nebereikės lakdinti į makulatūros konteinerius?

Politikai, politikieriai ir kol kas dar visuomenei nelabai pažįstamos asabos, sukūrusios naujas "Lietuvos gelbėtojų" partijas, dar mūsų gyvenimo pakrikimo laikotarpio pradžioje susikėlė į internetą ir tarsi šviesaus atminimo Vytautas Kernagis pradėjo giedoti labai panašiai: "Čia aš gimiau ir jaučiau metų prasmingą lėkimą, čia su visais dainavau - koks aš gražus ir laimingas." O nori, labai nori būti dar laimingesnis - patekti į Seimą. Ir kurti jau anekdotu tapusią gerovės Lietuvą.

...Ai, tiek to rinkiminės agitacijos grimasos "koronės" fone. Su mūsų švente, kolegos, nuotoliniu būdu.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia