Gyvenimas pro langą: ką kabiname ant kalėdinės eglutės?

2020-12-11 07:59

98 istorija, gruodžio 11, penktadienis

Šįryt, kol dairausi pro langą, per nuolatinį antrojo karantino periodo draugą - radiją, klausausi Antano A. Jonyno žodžiais Rimanto Giedraičio parašytą dainą "Kalėdinė eglutė".

Ją iki šiol laikiau ir tebelaikau pačia vykusiausia lietuvių estrados daina kalėdine tema. Bet tiktai šį kartą tos dainos žodžiai taip giliai sminga ir į širdį, ir į protą:

Ant kalėdinės eglutės
Supas raibosios gegutės.
Nežinia, ką jos kukuoja,
Nežinia, ką iškukuos,
Šakomis keliauja voras,
Nuo žvakučių vaškas laša,
Tyška vaškas ant stalelio
Su vokais neatplėštais.

Pakabinkit, pakabinkit
Ant kalėdinės eglutės
Stebuklingą vėrinėlį
Arčibaldo vaizdinių.
Kaip per ledą bėga pelės,
Kaip klastingai žybsi akys,
O už lango mėnuo dega,
Rūksta kraterių anga.

Į mane pro lango plyšį
Žvelgia dulkinas praeivis,
Ir per telefono kriauklę
Gaudžiant jūrą išgirstu.
Pasigirsta moters juokas,
Bet staiga garsai nutyla,
ir iš radijo antenos
Kals pamažu kulka.

Pakabinkit, pakabinkit
Neramios tylos girliandą,
Sprangią naikintuvų tylą
Užrakintą po žeme.
Pakabinkit, pakabinkit
Ant kalėdinės eglutės,
Sprangią naikintuvų tylą
Užrakintą po žeme.

Daina, atliekama "Kardiofono" (KTU ansamblis)jau daugiau kaip trisdešimt metų. Nuo tada, kai Kalėdų viešai nešvęsdavome. Bet visi suprasdavome, kas toji balta nosinaitė. Ir kodėl ji - nusišluostyti akims. Ir kaip toji daina vis dėlto skambėdavo radijo eteryje? 1987 m. ši daina netgi buvo topų viršūnėse. SSRS jau buvo paskelbta "perestrojka", gal cenzoriai kiek buvo prisnūdę?

O šįryt klausydamasi to "Kardiofono", dainoje aptikau tiek sąskambių su mūsų šiandieniniais išgyvenimais: iš tiesų - ką tos raibosios gegutės, besisupančios ant kalėdinių eglučių, mums iškukuos?

Tiesa, tas raibąsias gegutes, morkas, citrinas, žalius spindinčius konkorėžius, na, socrealistinius eglutės papuošalus, jau seniai išstūmė tokie bedvasiai sidabro, aukso, raudonos spalvos burbulai. Prisipažįstu, - ir aš neatsilaikiau madų vėjams: savo vaikystės eglutės žaisliukus padovanojau MLIM ir prisipirkau burbulų...

Ne, neapgailestauju padovanojusi. Apgailestauju neatsilaikanti madoms. Ir dabar, kai ant eglišakių kabinu tuos burbulus, jie ir tėra burbulai. Be istorijos. Vaikystėje, kabindama blizgančią oranžinę morką, ją tarsi skirdavau kiškiams po sniego danga ieškantiems maisto. Konkorežis voveraitei. O voveraitės formos žaisliuką pakabindavau greta. Na, tokia vaikiška fantazija.

O kaip fantazuojame dabar, kabindami įvairių spalvų burbulus? Gal manieji nuo šių Kalėdų taip pat turės istoriją? Nes juos kabindama "kerėjau" - sveikatos tam draugui, tai draugei. O ir pačiai sau...

..."Kalėdinė eglutė" seniai sudainuota, o aš "tebegromuluoju" jos žodžius, suskambėjusius visai kitaip nei pernai ar daugiau kaip prieš 30 metų...