Gyvenimas pro langą: Hailandai, limuzinai ir žemuogių pievelė

126 - oji istorija, sausio 8, penktadienis

Įsijungus radiją, žvalgausi pro langą, ir, kraipydama uodegą (atsiet mankštinuosi), sužinau: kažkur Leipalingyje, kuriame niekuomet nebuvau, ir Lazdijų rajone (būti pasitaikė), iš Vilniaus pabėgę biofizikas ir programuotojas augina hailandus ir limuzinus. Tai mėsiniai galvijai - buliukai ir telyčaitės. Kainos 500 - 1500 eurų. Kaip dabar viskas paprasta: skambiais mėsinių galvijų pavadinimais susidomėjus, tereikia "pasigūglinti".  

Dar sužinau - Vilniuje nuo sniego braška medžių šakos. Pro mano langą - buvusio sniegelio pėdsakų - nė žymės.  Žolė žaliuoja tarsi ankstyvą rudenį. Sniegus pas mus pažadėjo vakare.

O vakar iš devyniasdešimtmetį perkopusio pono, gyvenančio užmiesčio "dvare", parėjo tokio turinio laiškutis: "Ačiū už žinutę, už jūrą ir saulę, be kurios neprinoks žemuogės... O aš jau trečią ratą paruošiau, pavasarį užsodinsiu."

Tame laiškelyje yra tik mudviem suprantamas "kodas": "dvare" tik du kartus ir tebuvau. Pirmąjį labai susižavėjau žemuogių pievele upeliuko pakrantėje. Asfalto vaikas - ką aš ten "raukiu" apie apie tas žemuoges - savarankiškai uogeles prisirpinusias ar žmogaus pasirūpinta tas žemuoges sudaiginti. Pradėjau krykštauti, prisiminusi Ingmaro Bergmano filmą "Žemuogių pievelė". Ir garbingo amžiaus filmo herojų, sėdintį joje. Pakeliui į ceremoniją atsiimti apdovanojimo, toje pievelėje jį užklumpa kone viso gyvenimo prisiminimai.

Po tos kelionės į "dvarą" taip panorau "Žemuogių pievelę" pažiūrėti vėl. Filmą jaunystėje buvau žiūrėjusi kelis kartus,- daug ko nesupratau. Gal dabar suvokčiau? Suvokiau, bet jau visai kitaip. Dabartinio pasaulio virsmuose truputį dvelktelėjo "naftalinu". Bet žmogaus gyvenimo esmė ir prasmė - toji pati.

Antrąjį kartą, darbo reikalais atvykusi į "dvarą", pirmiausiai paprašiau nuvesti į tą žemuogių pievelę. Kartu su sūnumi nuvedė. Bet joje teaptikome vos kelias uogeles. "Iššąlo", - paaiškino. Užtat parodė pasodintus medžius. Ne  vaismedžius, vedančius obuolius, kriaušes -  teikiančius pavėsį, užuovėją. Bet jie buvo jaunučiai, liaunučiai dar. Kažkam kada nors jie tą pavėsį ir užuovėją garantuos. Ir bus minimas tas ponas, perkopęs devyniasdešimtmetį sodinęs.

O žemuogių pievelė persikraustė arčiau namų,- kad neiššaltų. Tai štai tas ponas naujamečiame pasveikinime ir "raportavo" apie savo planus pavasarį.  Paprasta kaip du kart du.

O ką aš? Medžius esu visokiose talkose sodinusi. Net ąžuolus su lietuvininkais prie Trinyčių prūdu vadinamo. O ar laisčiau, ar genėjau? Pagaliau - ar bent pasidomėjau ar prigijo? Per jauna ir paika buvau.

Ir todėl labai supratau kaimyno, kalnelyje prieš mūsų langus pasodinusio, kai čia atsikraustėme, graikinio medžio sodinuką. Vietą rinko, kad kitų medžių neužgožtų, o ir pats nebūtų skriaudžiamas. 
Ruošiantis mokyklos statyboms, iškirto kartu su visais ąžuoliukais jau medžiais virtusius. Ai, neužsivesiu. Beprasmiška - vieni stato, kiti - griauna. Dažnai be jokio gailesčio ir sentimentų. Kaip ir Klaipėdos senuosius namus. Dažniausiai naktį, vengdami visokių piketų, peticijų. Visa tai prasideda tuomet, kai paveldas jau virto beveik miltais... 

Aušta. Diena bus ilgesnė dar vienu gaidžio žingsneliu. Kažin, ar vakare elegantiškai snigs, ar drėbs kaip reikalas?

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia