Gyvenimas pro langą: gyvenimo dovanos ir įkainiai

2020-12-17 08:05

104 - oji istorija, gruodžio 17, ketvirtadienis

Mano sieloj šiandien šventė, - vakar gavau pačią didžiausią kalėdinę dovaną: įsivaizduokit sau - kaip koks grafas Montekristas sutartą valandą iš tarnybos atvažiavo žmogus užsukti karšto vandens.

Santechnikas, aš ir gyvatukas jau laukėme. Visa procedūra - vandens užsukimo, prakiurusio gyvatuko dušinėje pakeitimas nauju, visokių ten vandenų nutekėjimų, pribėgimų, nuorinimo -užtruko lygiai valandą. O nervintis dėl to karšto vandens užsukimo teko visą savaitę...

Žodžiu, didžiausios kalėdinės dovanos sulaukiau. Tvano išvengta. Gyvenam toliau.

Beje, apie dovanas. Draugė, vasarojusi pas gimines kažkur sodyboje prie Nevėžio, suko galvą, kaip pasveikinti šeimininką gimtadienio proga? Jos sumanumas pribloškė: ji nusprendė iškuopti trobelę su širdute. Kai visi namiškiai gimtuvininkui, grįžusiam iš darbų, teikė dovanėles, ji stovėjo tuščiomis rankomis. Pasveikinusi žodžiu, dovanėlės "pasiimti" pakvietė į namelį su širdute. Gimtuvininkas pripažino, kad josios dovana buvusi įspūdingiausia. Nes kuopti namelį su širdute buvo jo buitinė, ne pati maloniausia pareiga.

Viename gimtadienyje, kuriame dalyvavau pati, nustebino gimtuvininko kaimynai, atvažiavę su karučiu kupinu... mėšlo. Fu, kokia baisi proza,- pasakysite jūs. O gimtuvininkas buvo tikrai laimingas - nereikės ieškoti pačiam trąšų sodui ir daržui, o ir karutis naujas.

Na, čia paminėjau "įsikirtusias" vasaros sezono dovanas. Žieminės, mano pastebėtos ir įsidėmėtos, kur kas poetiškesnės. "Aš tave myliu. Su gimtadieniu" - vieną snieguotą žiemą pro langą pastebėjau užrašą ant sniegu užkloto automobilio. Nemačiau nei kas rašė, nei žinau, kam sveikinimas buvo skirtas. O įspūdį, kurio nepamirštu iki šiol, padarė.

Kaip ir kažkieno širdute sniege "sutupdytos" rožės po kažkieno langu. Ir visai nesvarbu - piršlybos, o gal skyrybos - įsiminiau taip pat ilgam.

Kartą dovanų teikimo ceremonijoje teko sudalyvauti pačiai. Ankstyvą rytą su drauge pėdinome aikštės, kurioje buvo atvira kavinė, link. Pastebėjome būrelį keistokai apsirengusių vaikinų. Iš jo atsiskyręs vaikinukas prišoko prie manęs ir: "Aš norėčiau, kad užrašytumėte savo telefono numerį. Tai būtų dovana mano bernvakario proga." Prisipažinsiu - didžiai nustebino. O jis paaiškino paprastai: "Jūs vyresnio amžiaus, jūs jau žinote kur kas daugiau už mane. Jeigu mano šeimyniniame gyvenime kiltų nesklandumų, skambinčiau jums pasitarti." Užrašiau telefoną to vaikino užrašų knygutėje. Nes dar nebuvo stojusi visuotinės "mobilizacijos" era. Tas vaikinukas gal ir užmiršo tokios dovanos išprašęs, o aš ne: kaip, turėdamas fantazijos, pats gali susikurti šventę. Praėjo gal jau 15 metų. Neskambino, patarimo neprašė. Manau, viskas susiklostė laimingai. Sėkmės Tau, nepažįstamasis.

Ir dar apie vieną - ypatingą dovaną: "Kad sužinotum metų kainą, paklausk studento, neišlaikiusio egzamino. Kad sužinotum mėnesio kainą, paklausk motinos, pagimdžiusios pirma laiko. Kad sužinotum savaitės kainą, paklausk savaitraščio redaktoriaus. Kad sužinotum valandos kainą, paklausk įsimylėjėlio, laukiančio mylimosios. Kad sužinotum minutės kainą, paklausk pavėlavusiojo į traukinį. Kad sužinotum sekundės kainą, paklausk to, kuris prarado artimą žmogų auto katastrofoje. Kad sužinotum tūkstantosios sekundės dalelytės kainą, paklausk olimpiečio, laimėjusio sidabrą. Laikrodžių rodyklės nesustoja. Todėl branginkite kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Ir vertinkite šią dieną kaip didžiausią dovaną, kuri jums duota." Ne mano išmintis - Bernard Werber išvardino "įkainius". Mūsų gyvenimų įkainius.

...Myliu visą pasaulį ir pačius artimiausius jame. Kad ir pro langą...