Gyvenimas pro langą: grafai montekristai

Na, ką, puodelis balintos kavos, sumuštinis su sūriu, paskrudintas orkaitėje, niam, niam, ir toliau važiuojam.

Pirmiausiai susitvarkom su tais "niam, niam". Nebeprisimenu nei kur, nei kada, pasižadėjau - remsiu smulkiuosius verslus. Ai, kai kalbėjau apie kalėdines dovanas. Jokių "nekropolinių" kitaiskų prakartėlių anei angelėlių. 

Smulkieji verslininkai savo rankelėmis, procia pridirba tokių šedevriukų. O ką mes? Nudyžiam į pc - ir kas po ranka pakliūva... 

Na, gal kiek ir pagalvojam, kas artimui ar bičiuliui patiktų. Bet tik tiek. 

Aną dieną užsakius jau gavau "porciją" Kalėdoms skirtų dovanų. Smulkus verslininkas tas dovanėles labai tvarkingai savo rankelėmis iš pinto krepšelio jas mano bute sustatė. 

Tai įkvėpė ir pietus užsisakyti iš bent kiek pagal meniu (lankiausi, žinau) pažįstamos kavinės. Paklausė,- kelintą pageidaučiau? 12 valandą, sakau. 

Žinot, namuose virti, troškinti, kepti švieži ir rauginti kopūstai atsibodo. Pamėginsiu atvežtinio maisto, sakau. Pirmą kartą gyvenime užsisakiau. 

Ir ką jūs manot? Lygiai 12 val. skambutis į duris. Pietūs jau čia. Punktualūs kaip grafas Montekristas. Jeigu pamenat, jis į kokį susitikimą duris praverdavo 12 val. skambant paskutiniam laikrodžio dūžiui. 

Dabar tokių laikrodžių nebėr. Su gegutėmis dar pasitaiko. Bet - "baterkės" nusibaigė - "kūkū" nebeišgirsi. Kaži kaip toms gegulėms kūkuoti "baterkių" nereikėdavo anksčiau?  Kūkuodavo 2 - 3 kartoms, kol "užsilenkdavo". 

Bet būdavo meistrai, mokantys kūkavimus atstatyti ir laikrodžius taisyti. Dabar bato padas atvipo - į šiukšlyną, Kitaiskas laikrodis sustojo - į šiukšlyną, suknelės "padalka" atkrito - į šiukšlyną. Nebėr išmaniųjų batų remontininkų, laikrodininkų, išmanančių ir šveicariškų laikrodžių amžinus mechanizmus, juos kiek apvalius nuo apnašų. 

Na, drabužių "remonto" dirbtuvėlę dar aptikau. Atrodo, klientų nestinga. Bet vėlgi savotiška apgaulė - kodėl 5 eurus mokėsiu už sutaisytą suknios kišenės skylę, jei už tą pačią kainą galiu nusipirkti naują. Naują, bet vienkartinę. Po kelių dienų toji suknelė jau išeis šaibom. 

Biskutuką nuslydau nuo "niam, niam". Taigi, lygiai 12 val. mano buto tarpduryje pasirodė ne grafas Montekristas - žavi blondinė, iš šiltkrepšio ištraukusi sultinį su kibinu, salotas ir dviejų rūšių antrus patiekalus - balandėlius ir traškią vištieną. Žinojau, kad per daug užsisakau, ale sugundė pranešimas - pietūs, kainuojantys virš 10 eurų, pristatomi nemokamai. 

Man vakarykščiams pietums ir buljono su kibinu pakako. Ai, apturėjau ir vakarienę, - balandėliai, tokie, atrodo, su meile susukti. Mažiukai, bet su meile. Ir dar šiandienos pietums liko, salotos ir traški vištiena.  Tai tiek su tais "niam, niam". Ir bliūdų su puodais tarškinti nereikėjo.

Beje, ir simpatiškas vaikinukas, pristatęs kalėdinių dovanėlių "porciją", buvo lygiai toks pat punktualus. Na, grafas Montekristas. 11 yra 11 valanda, o ne koks pavakarys. Kai kartais taip pavargsti laukti kokio santechniko ar "kompiuterasto"... Ir nervintis. 

Tikrai remsiu smulkiuosius verslus. Tuo labiau, kad abu montekristai įteikė čekiukus su visais pvm.  

...Dar tik bando aušti lapkričio 12 - oji. Ar išauš? - klausimas retorinis.

Visus „Gyvenimas pro langą“ straipsnius rasite čia.