Gyvenimas pro langą: gal "koronė" stebuklingai suartino kartas?
36-oji istorija: gal "koronė" stebuklingai suartino kartas?
Pirmadienis, gegužės 4 d.
Kai gyvenimas ribojamas karantinu, vis dėlto pro langą matau, - nepaisant visko, jis verda ir kunkuliuoja. Kaimynai mažamečius vaikus sodina į automobilius ir, turbūt, bildina į pamažu duris atveriančius darželius. O gal ir ne darželius. Tiesiog šeimos atrastas vietas, kuriose - nė gyvos dvasios. Tokių vietų belikę mažai, bet jų dar galima atrasti.
Kiti kaimynai bildina kartonines dėžes į makulatūros konteinerį. Ir labai kažkur skuba.
Kažkas, atvambrijęs automobilio kapotą krapšto tikriausiai variklį. Kažkas privažiuoja. Į kapotą galvas sukiša jau dviese.
Visi turi neatidėliotinų reikalų, bruzda kruta.
Kad kažkas negerai po saule liudija nebent veidus slepiančios kaukės.
Jau kelinta diena kaimynai nei telefonu, nei el. laiškučiais nebepasiteirauja, ar ko nors, gal būt, pristigau.
Pristigau, bet neprašysiu. Žinau, kad vieniems po nuotolinių darbų daug laiko atima sodas, kitas kaimynas kraustosi iš proto, nes jau jau turi atiduoti magistro darbą, kurio recenzentas būsiąs kietas riešutas. Tiesiog laikas pačiai dyžti į parduotuvę.
Pasidžiaugiu, kad jaunimas pasidarė dėmesingesnis žilagalviams. Močiutė, drebančioje saujoje laikydama kelis "Karvutės" saldainius, niekaip nesugrabalioja praverti maišelio jiems susidėti. Jauna moteris, nuo kurios mane skiria gal pusantro metro eilėje prie kasos, padeda jai su tuo maišeliu ir saldainiais susitvarkyti.
Kokiom dėkingom akimis ji pažvelgia į geradarę, ištardama tylų "ačiū". Jauna moteris žilagalvę praleidžia į priekį. Praleidžia į priekį ir vaikinukas.
Dėmesį patraukia į benamį panašus vyriškis, besiblaškantis po parduotuvę. Svirduliuodamas apžiūrinėja lentynas bet, taip nieko ir neišsirinkęs, stoja į eilę prie kitos kasos, nei stoviu aš. Jam reikia alkoholio. Pardavėja atsisako parduoti, nors valandos juo prekiauti tinkamos. "Vos bepastovi ant kojų - kaip aš tau galiu parduoti?" - rėžia kasininkė. "Ė , tu juk nematai mano kojų, o jos pinasi dėl ligos",- atkerta į benamį panašus pilietis. Kai "argumentas" nesuveikia, jis priduria: "Perku ne sau, draugui reikia." Kasininkė nepalaužiama.
Prie kitos kasos dirbęs sportiškos išvaizdos vyrukas viena akimi stebėjo besiklostančią situaciją.
O aš, susidėliojusi pirkinius, išeidama iš parduotuvės galvoju: kiek tokių ir panašių "atakų" per dieną reikia atlaikyti? Ir - ar atlaiko be incidentų? Apklausoms ne pats tinkamiausias metas.
Bet pc kasininkės, manau, turėtų ką papasakoti ne tik dėl panašių alkoholio pirkėjų, kokį stebėjau aš. Juk ne veltui kaip kokie povai prekybos centruose vaikštinėja apsaugininkai...
Parbildėjusi į savo "kamarą", striukę "išpašelvonyju" į balkoną. Jame atsiranda ir batai, "saviizoliacijai" balkone pastatau ir pirkinių maišelį.
Izoliacijoje jis pabus neilgai - kol saulė pradės spiginti dydžiu Džiuljetos balkonėliui Veronoje prilygstantį plotelį.
Nusibodo, nusibodo, nusibodo,- fb erdvėse tvirtino buvęs bendradarbis, dabar gyvenantis vaizdingame miesčiuke vos už keliasdešimties kilometrų nuo Klaipėdos.
Kiek nustebino, nes apgraibomis žinau, kokių jis turi sumanymų. Karantinas - pats tinkamiausias laikas juos įgyvendinti. Nebent tiems sumanymams įgyvendinti trūksta įkvėpimo?
...Įtariu - stinga įgyventų kadaise Klaipėdos erdvių. Ir, žinoma, susitikimų su jam mielais, o gal ir tiems sumanymams įgyvendinti reikalingais žmonėmis.
Kaip ir daugeliui mūsų. Kokios tobulos ar ne visai būtų bendravimo nuotoliniu būdu technologijos.
Rašyti komentarą