Gyvenimas pro langą: dovana sau

120 - oji istorija, sausio 2, šeštadienis

Šįryt daugelio svajonės apie sniegą išsipildė. Mano kieme to sniegelio - vos vos. Nežinau, kol kas nežinau, kaip su tuo sniegeliu kituose Klaipėdos kiemuose, o ir visoje Lietuvoje.  

Apytikriai, tik apytikriai žinau, kaip ir kuo gyvena mano bičiuliai. Ekstravertai gali pakalbėti ir apie savo būsenas, ir jausmų neslėpti. Intravertai - niekados, sunku iš jų ir žodį išpešti. O jeigu ir išpeši - paskui suki galvą, ką tuo vienu ar dviem trim žodžiais norėjo pasakyti.

Savo būsenų, o kartais ir jausmų visai neslepiu. Prisipažįstu, kad kai kada ir pasigailiu. O kartais ir pasidžiaugiu liežuvį paleidus. Kaip kada.

Taigi, artėjant Kalėdoms, buvo apėmusi tokia nekokia būsena. Per Kūčias nesėdėsiu su man artimais žmonėmis. Kaip ir per Kalėdas. Dovanų maišelių, krepšelių irgi nesitikėjau.

Ai, mislinu, pati sau ką nors pasidovanosiu. Seniai patiko vieno dailininko paveikslai - džiugių spalvų, kartais ir filosofinių siužetų. Kainos prie jų - nelabai. Mano biudžetui, jeigu jau visai atvirai, neįkertamos.

Ale vieną dieną įsispoksojau - taigi ir patikusių paveikslų reprodukciją galėčiau įsigyti su tapytojo autografu už visai mane tenkinančią kainą. Mikliai parašiau žinutę, užsimindama apie kalėdines nuolaidas, netrukus gaunu ir atsakymą - kaina dar prieinamesnė.

Užsisakau, ir paveikslas už kelių dienų - mano namuose. Nuo tapytojo durų kažkur Lietuvos vidurio miesto iki mano. Nekantriai plėšau pakuotę, - ar taip pat patiks, kaip matytas internetinėje galerijoje?

Iš pradžių kažkas manyje tarsi priešinosi. Bet, kai pakabinau ant sienos, viskas stojosi į savo vietas. Buvo vakaras. Vadinasi, ne nutviekstas saulės, ar šviesos, bent šiokios tokios pro langą. Kažin, kaip jį pamatysiu rytoj?

O rytoj švietė saulė, ir paveikslas švietė visom savo gaiviom spalvom. "Supynės". Gyvenimo supynės - aukštyn, žemyn. O juk ir nudribti gali. Ar benorėsi ant jų suptis? Klausimas retorinis.

Tagi su paveikslu lyg ir susigyvenau. Kai pavargsta akys nuo kompiuterio, vis į jį pasižiūriu. Akys pasidžiaugia, gavusios bent kiek atokvėpio. O aš pasidžiaugiu jį įsigijusi. Jis bus sunkių, bet vis dėlto spalvingų metų prisiminimas. Tiesiog - dovana sau.

Retai save apdovanoju. Bet kartais tai būtina. Ne koks naujas skuduras, ne koks kremukas. O spalvos. Gyvenimo spalvos. Kad ir pro langą.

Racionali draugė, kai jai papasakojau apie pirkinį, nusistebėjo: juk ir taip mano turimi paveikslai ant sienų nebetelpa. Ar iš jų košę virsiu? Ne, jis ne košei. Jis, kaip ir kiti mano turimi,- dūšiai. Juk ne vien duona mintame. Dūšia irgi ko nors paprašo. Nesipriešinkime jos prašymams.

Gal kokie menotyrininkai, kolekcininkai pradės zyzti dėl kompozicijų ar spalvų derinimo. Tegul zyzia. Na, ir kas, kad reprodukcija. Na, ir kas, kas, kad gal būt formatas, nederantis su greta kabančių. Tai tiesiog dovana sau. O tuo pačiu ir pasikamavusiai dūšelei.

...Aušta antroji 2021 - ųjų metų diena. Tegul ji bus sėkminga, džiugi kuo nors Jums. Na, ir man kuo nors išsiskirs. Kad ir tuo baltu sniegeliu ant žalios žolės paklotės.  

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia