Gyvenimas pro langą: Desertas akims ir mintims

143 - oji istorija, sausio 25, pirmadienis

Aną dieną kaimynas, pristatęs tarsi kokia "Barbora" maisto "užsakymą", įsispitrijo į "Supynes", - paveikslą, kurį sau pasidovanojau Kalėdų proga. Ir paklausė, ar dažnai į jį žiūriu? Kai į mano kamarą pro langą įsiskverbia saulė, atsigręžiu į jį pailsinti akims nuo kompiuterio. Tuo pačiu pasidžiaugiu, kad jį sau pasidovanojau.

O rytais, kai prabundu, į mane tokiom akim kaip bliūdai žiūri kauniečio dailininko Gražvydo Kardoko katinas. Linksma buvo jo įsigijimo istorija.

Mingėje vasaromis vykdavo dailininkų plenerai. Kartą, nusirovusi tenai, nusižiūrėjau tą katiną. Jis buvo nutapytas... kavos tirščiais. Ne tai padarė įspūdį, nes "technikos" dar nežinojau. Užrašas sužadino fantaziją "What to do in Katmandu?" Iš tiesų,- ką tas katinas akimis kaip bliūdai turi daryti tame Katmandu, kuriame niekuomet nebuvau?

Žodžiu, kaip sakoma, tas katinas mane "pakabino". Kai paklausiau, už kiek parduotų, kaina pasirodė priimtina. Sulygom. Bet turėjau dar palaukti kelias dienas, kol bus surengta plenero pabaigos paroda.

O plenero organizatorė jau žinojo apie "sandėrį". Kai jau gal kokių 10 dailininkų nutapyti darbai kabojo ant sienų, ji priėjo prie manęs ir nedrąsiai mindžiukuodama pranešė: tą paveikslą išsirinkusi sodybos šeimininkė. Na, pleneruose menininkus priglaudžiantys turi tokią privilegiją: savaitę, o kartais ir dvi migdyti, maitinti, linksminti visokiom ten kultūrinėm programom menininkai už viešnagę "užsimoka" toje vietoje užgimusiu paveikslu.

Jeigu pleneras kuriam produktyvus, tai per tą savaitę ar dvi nutapomi ir kokie trys - keturi paveikslai. Tai autoriai su kūriniais išsiskiria beveik neskausmingai. Nes jie užgimę beveik džiazuojant. O aš išsiskyriau skausmingai. Nes man jo REIKĖJO. Kaip tų "Supynių". Dailininkas pažadėjo, - reikia, tai ir bus.

Nebeprisimenu už kiek laiko draugė jau iš Kauno atitempė tą paveikslą - viens prie vieno tas katinas su akimis kaip bliūdai. Bet... Buvo ir esmininis skirtumas. Tapant kavos tirščiais, ant katino pakaušio buvo nuvarvėjęs, manau, tikrai nenumatytas kleckas. Nežinau, bet įsivaizduoju, kad tą "kliockį" buvo galima lengvai pašalinti. Na, nebūtų menininkas,- tame klecke buvo įraitytas užrašas - "Mingė". Na, toks katinas su Mingės karūna.

Oi, kiek jau viešnių ir svečių kėsinosi į tą katiną: parduok, parduok. Na, jiems būtų tik linksmas katinas ant sienos. O man - visa istorija, siekianti 2009 m. Kaip aš galiu su juo išsiskirti, kai rytais jis į mane žiūri akimis kaip bliūdai?

Ai, einu pasižiūrėti, ką pamatysiu pro langą? O pro langą, kaip ir paveikslai, desertas akims - sniegai gerokai aptirpę. Vėl matau žolės žalumą. Esu lyg ir sutrikusi, kuris desertas mielesnis: baltas baltas, kur dairais, ar toks žalias su baltais lopais? Gal vis dėlto baltas? Nuo ketvirtadienio po žadamos dangaus ir žemės maišalynės, lyg ir vėl turėtų būti balta balta, kur dairais. Žiūrėsiu, ar sinoptikai bus teisūs. Geros darbo savaitės.