Gyvenimas pro langą: Cepelinų baliai

156 - oji istorija, vasario 8, pirmadienis

Pradinėse klasėse labai laukdavau speigų: atrodo, kai būdavo minus 25, į mokyklą nereikėdavo eiti. O džiaugsme,- rogutės. Šiandien termometras balkone terodo 20...

Pabūsiu ir aš mandra: užsisakydama iš vienos firmos šaldytų žemaičių blynų (Užgavėnės juk netrukus), virtų bulvių cepelinų, net neįtariau pataikysianti į meinstrymą.

Va, ir sukit galvas, kas tas meinstrymas yr. Viso labo - vyraujanti kryptis. Klausit, kuo čia dėtas tas meinstrymas? Vakar buvo Cepelinų diena. Net neįtariau tokios esant.

Bet vakar du cepeliakus išsiviriau. O jau paskui sužinojau į meinstrymą įtropijusi. Nes socialiniai tinklai tiesiog nulūžti galėjo - tiek tų didžkukulių nuotraukų buvo pridėliota. Žodžiu, pagavau kampą, jo net nebandydama gaudyti.  

Būdama Danijoje stažuotėje, kolegas iš laikraščio, kuriame stažavausi, kviečiau į cepelinų balių.

Kolegė, pas kurią buvau apgyvendinta, mačiusi visą procesą, su siaubu klausė - kaip dažnai tokius patiekalus gaminame? Kai pasakiau, - esti šeimų, kuriose tai kaip ir privalomas patiekalas šeštadienio - sekmadienio pietums, jai pasišiaušė plaukai.

Gyvendama beveik miesto (50 tūkst. gyventojų) centre, ji prie kotedžo turėjo darželį. Tai nei bulvių reikėjo tįsti, anei svogūnų - viskas prirausta vietoje.

Kol ji bulves kapliavo, susitaisiau, nebepamenu kokios mėsos rūšies faršą, kelias šviežutėles bulves įmečiau į puodą virti. O likusias su tarka kad džyrinau, kad džyrinau. Paskui sunkiau, paskui su tom išvirtom ir sutrintom maišiau.  Gal kolegė ir turėjo mechaninę tarką, bet norėjau išvirti tikrus cepelinus, ne kokius ten "mechanizuotus".

Pasisekė, neištižo. Pakepinau ir lašinukų su šviežutėliais cebuliais. Kolegos lapsėjo, net ausys linko. Tik kolegės, pas kurią dvi savaites gyvenau, tuomet dvylikametis sūnus Mikelis, pamatęs lašinukuose plaukiojančius didžkukulius, pareiškė: "Nevalgysiu. Nesveikas maistas." Vis dėlto įkalbėjau bent paragauti. Kai paragavo, tai ir dar paprašė. Ir tai buvo pats didžiausias įvertinimas.  

Labai nustebau, kai, nuvykusi į Švediją (Karlskronoje vyko kažkoks žurnalistinis seminaras), cepeliakų aptikau vietinėje užeigoje.

Buvo Joninės. Nu, pas juos midsummer - vidurvasaris. Nieks apie Jonus, Džonus ar Ivanus kaip ir nekalbėjo, nesveikino. Bet vaikščiojo su rugiagėlių vainikėliais ant galvų ir tautiniais drabužiais pasidabinusios ponios.

Jų cepeliakai - apvalūs. Na, kaip pas mus su varške suapvalina. Užsisakiau. Paragavusi išspjoviau. Vietoje pipirų į mėsą pribombasinta... gvazdikėlių. Švedai tuos cepeliakus kirto nesispjaudydami. Kažin kaip būtų, jeigu paragautų su pipirais ir svogūnais...

Balkone 6 val. ryto termometras rodo minus 20. O šiandien tarnybos reikalais būtinai turiu čiuožti iš savo kamaros. Kažin, ar bemokėsiu eiti? O dar per sniegynus.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia