Gyvenimas pro langą: bengališkas katinas

2020-04-16 18:00

17-oji istorija: bengališkas katinas

balandžio 15, trečiadienis.

Šiandien planavau pagaliau čiuožti pasivaikščioti, nes: 1 - reikia išnešti šiukšles, 2 - pajutau lėtėjančius smegenėlių apsisukimus. Bet...lyja. Juk turiu skėtį, netgi vienkartinį "ploščių" turiu. Bet tai jokie argumentai "tinginitui", kuris man primena: o kaip tas gyvenimas pro langą? Na, taip - įsipareigojusi. Lietus visai netrukdo špokams vis kažką lesioti pievutėje. O joje, dabartinio mano gyvenimo pro langą "scenoje", pasirodė dar neregėtas "artistas" - raudonplaukis su "juodais batais" katinas, vis pakratantis tuos "batus" nuo drėgmės ir pradedantis sėlinti link špokų. Į sulaukėjusį lyg ir nepanašus. Bet labai jau liesas.

Galiu tik spėlioti - gal kas nors jį ištrenkė "velniop". Priežastys gali būti įvairios: gal grindimis dar tik rėpliojanti atžalėlė alergiška gražaus katino plaukams, gal tas katinas sudrasko fotelius ir sofas, daužo vazas, gal nuplėšo užuolaidas ir portjeras, na, su roletais vietoje nenustygstantys katinai irgi moka "apsieiti". Kadaise buvau pastebėjusi totališkai paplitusią madą - auginti Siamo veislės katinus. Toji mada labai greitai nunyko. Nes tų katinų šeimininkai, pasibaisėję tos veislės katinų eibėmis, jais pasistengdavo nusikratyti. Kokiu būdu - nespėliosiu. Tai būdavo "gūdžiais sovietiniais laikais", kai dar nebuvo nei veterinarų, dėl įvairių priežasčių užmigdančių amžinai augintinius, nei pamestų augintinių prieglaudų.

Taigi, tas gal būt ištrenktas "velniop", o gal ir neištrenktas, o tik išleistas "pasižmonėti" raudonplaukis katinas su "juodais batais" bemat įsisuko į pievelę, kurioje "ganėsi" špokai ir žvirbliai. Pajutę pavojų paukščiai bemat iš vejos dingo. Naujam "artistui" mano stebimoje gyvenimo "scenoje" neliko kas veikti, jis dingo kartu su paukščiais. Gal kada pasirodys vėl? Kažkada klaipėdiečiai augindavo katinus, dažniausiai rainus, be jokių kilmės dokumentų, be parodinių medalių ant krūtinių ar ant sienų. Augindavo todėl, kad katinas apgindavo nuo pelių. Ir katinai puikiai žinojo "savo vietą" ir savo pareigas. Kaip jie išdidžiai dantyse parnešdavo ir po šeimininkų kojomis tėkštelėdavo pagautą pelę. Nesvarbu kur pričiuptą: ant aukšto, rūsyje ar ir bute iš savo urvelio kur nors iš po grindų, medinių grindų, neatsargiai išlindusią sūrio ieškoti. Dabar esti tiek kačių veislių, kad galėtum 100 metų studijuoti ir vis tiek nesužinotum, kur, kada, su kuo kryžmintos ir veistos. Per atostogas Palangoje, kavinukėje, į kurią užsukdavau kavos, matydavau ateinantį ir išeinantį vyriškį, paskui kurį paklusniai tarsi šuo sekdavo į leopardą panaši katė.

Susidomėjusi jos elgesiu, šeimininko paklausiau, kokios veislės tas simpatiškas padarėlis. "Bengališka katė",- atsakė. Išdrįsau paklausti, ar galėčiau paglostyti? Leidimą gavau, katė nevengė mano glostynių, bet murkti nepradėjo. Kilminga, ne koks ten kiemo rainis, kuris glostynių pats ieško...Kai pasidomėjau ta veisle, šiaip iš dyko buvimo, sužinojau, kad toji kačių veislė radosi atsitiktinai. Radau ir katės aprašą: "Bengalijos katė savo išvaizda primena nedidelį leopardą ir sužavi kone visus kačių mylėtojus. Šios veislės katės buvo išveistos sukryžminus naminę katę su laukine Azijos leopardine kate. Nors Bengalijos kačių protėviai nebuvo labai švelnaus charakterio, tačiau jos yra tikras meilumo įsikūnijimas! Bengalijos katė puikiai sutaria su visais šeimos nariais, noriai bendrauja ir su vaikais, ir su gyvūnais. Paprastai išsirenka vieną vienintelį šeimininką, tačiau tikrai leisis glostoma ir kitų šeimos narių. Tai yra labai komunikabilios katės." Kažin, ar tie bengališki katinai gaudo peles? Tikriausiai laikomi dėl draugystės, nes labai komunikabilūs, ir grožio. O gal būt ir dėl prestižo. Juk dabar daug kas daroma dėl to sušikto prestižo: perspjauti kitus, nusiperkant "krūtą tačkę", faziendą šiltuose kraštuose, nors į ją gal savaitei per metus nuvažiuojant, būtinai vilkėti pačių pačiausių dizainerių drabužius, puoštis pačių pačiausių juvelyrika arba batus vien dėl to, kad visi įvertintų - koks "krūtas". Viena kolegė, dabar įstrigusi kažkokiose Indijos glūdumose, iš kurių kažin kada "išsiraus", fb pranešė, kad tenai ji suprato, kaip žmogui nedaug tereikia. Tiek nedaug tereikia pasijusti laimingam netgi tokioje, atrodytų, beviltiškoje situacijoje. Na, atvirai kalbant, nenorėčiau DABAR būti įstrigusi kad ir pačiame rojuje. Beveik laiminga jaučiuosi ir savo "kamaroje", besidairydama į gyvenimo "sceną" pro langą.

Ir kam man tas bengališkas katinas už 3 tūkstančius eurų? Tokią sumą, paklaustas apie katino "vertę", išdidžiai įvardino to bengališko katino šeimininkas Palangoje.