Gyvenimas pro langą: bandymas susigaudyti liepų rūšyse

94 istorija, gruodžio 7, pirmadienis

Ankstybių ankstybė, o nuo kalno pramintu taku leidžiasi vyriškis. Su meškere. O gal su spiningu? Nors amžinalsis tėvas buvo aistringas žvejys, dažniausiai meškeriodavęs Minijoje, spiningus ir meškeres lyg ir skirdavau. Dabar tie žvejybos įrankiai taip ištobulinti, tiek visokių "pričindalų" radosi, kad jau ir nebeatskiriu. Nebet matau "gyvai" Dangėje užmetant,- jeigu suka rankenėlę, vadinasi, spiningas, o jeigu užmeta ir įsmeigia akis į plūdę, vadinasi, meškerė.

Gal čia tas pats meškeriotojas, kurį rytais stebėdavau su šunimi? Gal. Bet šitas šuns nesiveda. Anksti, prie Dangės tamsybės, nors pirštu durk. Takai apšviesti, bet tos šviesos upės nesiekia. Kažin, kokios žuvys dabar kimba?

Ai, tiek to. Per tuos karantinus pasidarysiu tikra gamtos tyrinėtoja. Pavasarį stebino šeši medžiai, kurie lapelių vis neišskleidė ir neišskleidė. Kiti medeliai jau žali arba kaip geltonieji slyvukai baltais žiedeliais apsipylę, o tie šeši tarsi bežadžiai ir bejausmiai. Negi nudžiūvo, - buvau pradėjusi sielvartauti. Kai iškirto šitokį plotą puikiausių medžių, įskaitant ir ąžuolus, tie nudžiūvę šeši būtų buvusi tikra tragedija. Bet ne, - vis dėlto sužaliavo vėliausiai tarp kitų. Kai sužaliavo, išlėkiau susipažinti - kas jie tokie? Pagal lapus neatpažinusi, klausiu kaimyno,- gal jis pažįsta? "Liepos",- sakė jis. Bet juk aš su liepomis Klaipėdos senamiestyje užaugau - lapai visai kitokie. Puoliau su liepų rūšimis pažindintis internete. Žandikaulis atvipo - amerikinė liepa,  amūrinė liepa, mažalapė liepa, grakščioji liepa, europinė liepa, japoninė liepa, mongolinė liepa ir t.t. Kaip ir su grybų pažintimis knygų paveikslėliuose, nesusigaudau, kokios rūšie tos liepos galėtų būti. Nusprenžiau, kad joms tiktų grakščiosios liepos titulas. Nes tikrai grakščios su aukštyn, o ne platyn besiskleidžiančia lapų laja.

Oi, su tom lajom turėjau nuotykį Anykščių lajų take. Tik praėjus Puntuką, yra laipteliai. O tokia egzotiška gidė taip įdomiai pasakoja apie tas lajas, kad aš, užvertusi galvą, į jas spoksau, o ne po kojomis. Rezultatas - plojuosi kaip reikalas ant betoninių plytelių. Ir dar kiek snukeliu "paariu". Kolegos, su kuriais keliavau, keliese vos atkėlė. Visa grupė išsigandusi, "paartas" snukelis kraujuoja. Gidė persigandusi visiškai. Kai atkelta pareiškiu: "Mano amžiaus žmonės turėtų ne į dangų, o į žemelę dairytis",- taip mandagiai šyptelna, lajų studijavimas tęsiasi, nes visi įsitikina - sąmonės nepraradau. Nors sutrenktos vietos skauda, tačiau į bokštą įkopiau ir ant visos Šventosios upės apreiškiau: "Aš padariau tai." Nesvarbu, kad snukelis kraujuotas. O kai jis ir tinti pradėjo, sunerimau - kaip čiuošiu į redakciją, kaip universiteto studentams pirmadienį apsireikšiu? Redakcijoje, idant pakampiais nespėliotų - "kaži nuo ko į akį gavo?" - dviem sakiniais pranešiau esmę. Studentams irgi prisipažinau - incidentas išspręstas. Na, gatvėje prie kiekvieno aiškintis nepuoliau...

Va, kaip su tomis lajomis nutinka.

...Jaunutis berželis vis dar su keliolika geltonų lapelių. Liepos jau seniai belapės. Bet grakščios.