Gyvenimas pro langą: Baimių bumbyjimas

168 - oji istorija, vasario 21, sekmadienis

Šešta ryto. Termomertras balkone rodo plius 2. Dragūnų kvartalo dviejuose daugiaaukščiuose du melsvai apšviesti langai. Namų kinas? Gal televizoriai?

Tai va: dar nežinom, kuo baigsis ar nesibaigs niekada karantinai, skiepyjimai ar nesiskiepyjimai. O visokie "guru" ir "ekspertai" mums jau į smegenėles krauna naujas "vitaminų dozes": jeigu kartais įvyks stebuklai, ir viskas, pyst,  pasibaigs, būsim pačiuožusiais stogais: persirgę, nesusirgę, "nedasirgę". Žodžiu, visi būsime pačiuožę. 

Per visokias medias mums, kaip kokioms stintoms, bumbyja psichologai, psichoterapeutai, politologai, net ir ginekologai su odontologais.  

Mano vaikystės ir jaunystės draugė, kuri dabar did toli gyvena, kadaise nuolat kartodavo: "Jeigu man kasdien sako - tu paršelis, tu paršelis, vieną dieną krisiu į purvą ir taip pasitaškysiu, kad ir kitiems to purvo teks."  Ne, ji savo grasinimų neįgyvendino. Bet tiesos jos žodžiuose įžvelgdavau.

Taip ir dabar - pačiuožę stogai, pačiuožę stogai... Ir pradedi tikėti. Ne, tavo stogas lyg ir vietoje. Taip manai. Bet štai kitų... 

Ima drebas, kad ir tavo gali pradėti slysti į šoną, nuversdamas visus kaminus ir ventiliacijos angas. 

Žodžiu, vienų baimių dar neįveikę, jau esame gąsdinami stogų slinktimis. 

Papildomai dar vieną baimę įsivariau pati, - ar pusę metų prakiurksojusi beveik komfortinėmis sąlygomis dirbdama iš namų, bemokėsiu su žmonėmis "apsieiti gyvai"? Juk matydavau ir jausdavau, kaip patys protingiausi, jautriausi žmonės, atitraukti nuo kompiuterinių darbų, visai nebemoka dalyvauti diskusijose, pokalbiuose...

Pirmas signalas buvo, kai draugų šeimose vykdavo koks balius, į kurį sugužėdavo bendraamžiai su anūkėliais ir anūkėlėmis. Vaikams dažnai nuklodavo atskirą stalą. Tai prie tų nuklotų stalų - kaip per pakasynas: tylu, ramu. 

Ir vaikai labai skubėdavo nuo jų pakilti. O tuomet kiekvienas iš savo kamurkės ar iš kokios sodo ar daržo pašiūrės kad spaudo savo telefonų mygtukus, kad spaudo. Prasideda bendravimas. Bet ne gyvu žodžiu, ne balsu. Telefonų ar planšečių knopkėmis. 

Kai pastebėjau tuos vaikus, pradėjau matyti ir suaugusius - jaunus, o ir garbaus amžiaus - nesugrabaliojančius žodžių bendrame pokalbyje, tačiau puikiausiai mintis reiškiančius elektroniniais laiškais ar socialiniuose tinkluose. 

Tai va - ir suabejojau, ar bemokėsiu bendrauti "gyvai"? Su pačiuožusiu stogu. Bet turiu vilčių, kad nei čiuoš tas stogas, nei vartys kaminus ir ventiliacijos angas. Bet, jei man kasdien kartos - VISIEMS TIE STOGAI - ir persirgusiems, ir nepersirgusiems ar "nedasirgusiems" - NUČIUOŠ, gal jau reikia stotis į eilę pas nučiuožusių stogų remontininkus? 

Mėtykit į mane akmenis, "guru" ir "ekspertai". Tik nesudaužykit mano STOGO. Iš kur aš žinau, kokio patvarumo jis yra. Jeigu kasdien man bumbysit kaip stintai į ledus, juk tikrai gali įlūžti. Neduok tu sviete.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia